Versli mama Laura: motinystė dukart pastūmėjo link meniškų veiklų

Po truputėlį palengva atžingsniuoja žiemos šventės, kurios smagios tuo, jog galime pasveikinti mylimiausius. Todėl šiandien svečiuose Laura Jančienė, internetinėje erdvėje geriau pažįstama Laujaus slapyvardžiu ir jos nuostabūs rankų darbo atvirukai, kurie tikrai nudžiugintų kiekvieną. 

- Atvirai prisipažinsiu, jus radau besidairydama originalių rankų darbo atvirukų. Ar tai jūsų verslas, o gal tik papildoma veikla?

- Man visada labai malonu būti rastai ir atrastai... Atvirukai – mano pomėgis, pamažėle išaugęs į veiklą, kurią dažnai juokaudama vadinu antruoju darbu, ir besitęsiantis jau porą metų.

- Kaip gimė mintis gaminti atvirukus, juk, rodos, parduotuvėse jų gyva galybė!  

- Iš tiesų įvairūs rankdarbiai mane lydėjo nuolat nuo vaikystės, tą meilę jiems matyt būsiu paveldėjusi iš mamos. O kurti atvirukus buvo dar viena įdomi ir neišbandyta veikla, kuri vieną dieną iš labai staigaus ir spontaniško poreikio, kai esi namuose su mažu vaikeliu ir niekaip negali ištrūkti iki parduotuvės kažką tokio reikiamo nusipirkti, o čia pat po keletos valandų jau reikės pasveikinti žmogų, per gerą pusvalandį virto pirmuoju padovanotu savos gamybos atviruku. Kadangi tas procesas visai patiko, ėmiau domėtis šia technika, buvo kitas mėginimas, vėliau trečias ir galiausiai... Nors lentynos, regis, lūžte lūžta nuo atvirukų pasirinkimo parduotuvėje, bet noras kartu padovanoti kažką šilto, išmyluoto, išgyvento, gyvo ir, svarbiausia, originalaus – vis ir skatino, ir tebeskatina kurti iki šiol. 

- Ar įmanoma iš šios veiklos išgyventi?

- Et, atsakymo į šį klausimą ir nežinau (juokiasi). Galbūt, jei vien tuo užsiimtum, tai labiau išplėtotum... Tam reikėjo tikrai nemažų investicijų, kurios dar ir iki šiol nelabai atsipirkusios. Džiaugiuosi, jog atvirukus galiu vadinti papildoma veikla ir dirbti kitą darbą. Dirbu mokykloje, o šiemet dar turiu joje neformaliojo ugdymo valandų - skrebinimo būrelį, - kuo gi tai ne veikla, už kurią gauni ir nustatytą atlyginimą?

- Kur pardavinėjate atvirukus ir kas dažniausiai užsako?

- Pačią didžiausią paramą kurdama atvirukus visada jaučiau iš draugų – jie mano nuolatiniai klientai, atvedę taip pat ir savo draugų... Kolegos taip pat labai mielai prašo mano rankų darbo kūrinėlių. Kadangi turiu tinklaraštį, per jį žmonės mane dažnai atranda. O šią vasarą veikla dar  labiau įsibėgėjo – viename mamyčių forume atsidarius savo atvirukų temą užsakymų ypač padaugėjo, sulaukiau ir malonių netikėtų pasiūlymų prekiauti būtent vaikiškais atvirukais vienoje internetinėje parduotuvėlėje. Kas užsako? Sakyčiau paprastai -  žmonės, vertinantys rankų darbą bei ieškantys originalesnio sveikinimo. 

- Kokius atvirukus daryti maloniausia?

- Be abejo, tuos, kuriems užsakovai suteikia visišką kūrybos laisvę.

- Kiek reikėjo investicijų? Ar skaičiuojate? Nes tokių visokių smulkmenėlių juk reikia begalo daug... 

- Oi ne, net bijau skaičiuoti (šypsosi). Investicijų būta nemažų, jei žiūrėsime visą prabėgusį poros metų laikotarpį, o dar ir dabar nuolat investuojama. Tai žiūrėk popierėlio gražesnio turi galimybę užsisakyti pigiau nei Lietuvoje, tai nauja graži kirtimo formelė pasirodė, tai nėrinukas dailus po akim parduotuvėj prasprūdo, tai lipni juostelė į pabaigą... Ir visko reikia, visko norisi, kad ir kiek kitąsyk mėgini susilaikyti. 

- Minėjote, jog anksčiau turėjote kitą įtraukiančią veiklą - siuvinėjimą. Ką ir kam siuvinėjote? 

- Prieš atvirukus, kurie mane įtraukė per antrąsias motinystės atostogas, pirmųjų motinystės atostogų metu, atsiradus šiek tiek daugiau laisvo laiko, mane buvo pasiglemžęs siuvinėjimas kryželiu. Viskas prasidėjo nuo siuvinėto varduko dukrytei, tuomet susipažinau su naujais šio pomėgio taip pat užvaldytais žmonėmis, nemažai tobulėjau, ir, manau, nemažai pasiekiau. Siuvinėjau sau, draugams, giminėms – vis dovanų. Gal tik du darbukus tesu siuvinėjusi pagal užsakymą – visa kita buvo specialiai skirta kažkam – iš širdies arba savo namams papuošti. Smagu, jog nemažai darbelių išsiuvinėjau būtent savo dukrytėms.

- Kodėl apleidote?

- Man atrodo, atėjo toks etapas, kai viską, regis toje srityje sužinojau, tobulėti nebebuvo kur. Visi norimi paveikslai išsiuvinėti ar bent jau rinkinukai įsigyti ir laukia savo eilės. Gal šiek tiek paviliojo greičiau gaunamas atviruko rezultatas. Bet siuvinėjimo neišsižadėjau – dar ir dabar turiu pradėjusi porą darbelių, tik laukiančių daugiau laiko ir grįžtančios mūzos. Ir svarbiausia - liko didelis didelis nuostabių žmonių būrys, su kuriais iki šiol susitinkame, bendraujame.

- Papasakokite apie savo vaikučius - kokie vardai, kiek metų, kuo užsiimate, gal padeda kurti?

- Turiu dvi dukrytes, kurias vis vadinu savo mūzomis – Gabiją ir Austėją. Vyresnėlei penkeri su puse, o mažėlei per Kalėdas sukaks treji. Abi šauniai ir noriai žingsniuoja į daržiuką, o namuose, kai nelaksto po kiemelį su draugais, visada sukiojasi apie mamytę. Ir, aišku, visada nori dalyvauti visuose mamos kūrybos procesuose. Tad pamažu atrado ir jos čia veiklos – didžioji labai mielai ima mano skylamušius, popieriaus atraižėles ir klijuoja, dėlioja, - kuria, žodžiu, ir ji savo sveikinimus tai močiutei, tai draugei... O mažoji – tik duok žirkles – atsisėda šalimais ir iki smulkiausių skiautelių karpinėja atlikusias popieriaus atraižėles. Vėliau dar pareiklauja klijų – jas klijuoja. Nesvarbu, kad kambarys po to atrodo kaip po uragano, o vaiką reikia iki ausų atprausti, bet visi laimingi, patenkinti, visi turi savo veiklos...

- Ką planuojate ateityje daryti -  ar bandysite plėsti atvirukų verslą? 

- Didelių planų ateičiai neturiu. Visad atrodo, kad viskas gyvenime susidėlios taip, kaip reikia. Į darbą jau grįžau prieš metus. O kadangi ir iš mokyklos vadovės jaučiu labai didelį palaikymą šioje mano veikloje, nes būtent ji pasiūlė man ir būrelį šiemet organizuoti, tikrai labai smagu. Myliu ir savo mokytojos darbą, kuris, turbūt keista, su rankdarbiais visai nieko bendro neturi, bet myliu ir kūrybą, negaliu be jos. Aišku, labai norėčiau, kad ji būtų pagrindinis mano užsiėmimas, bet kol kas, regis, pragyventi iš jos nelabai realu dar. Gal... kada nors... O atižadėti nei vieno, nei kito tikrai neketinu, kol vienas netrukdo kitam.

- Visad užduodame klausimą ar motinystė įkvėpė jus šiam verslui, bet jūsų turbūt galima klausti ar motinystė du kartus įkvėpė imtis naujos veiklos?

- Būtent taip, tik motinystė leido atsiduoti ir įkvėpė naujiems ieškojimams, naujiems atradimams.

- Gal galite pasiūlyti mamoms idėją, kaip jos pačios gražiai, paprastai, bet originaliai galėtų pasigaminti atvirukus? 

- Paskutinėmis dienomis kaip tik pati esu lengvai „pamišus“ dėl naujos jau Kalėdinių atvirukų tematikos, kuriuos taip ir pavadinau „Imbieriniai atvirukai“. Manau, tai tikrai originalūs, smagūs ir žaismingi atvirukai, kurie labai tiktų dovanoti ir vaikučiams, o ir pasigaminti juos tikrai nebūtų sudėtinga.

Mums reikės:

- balto storesnio popierėlio (pati mėgstu naudoti akvarelinį),

- rusvesnio popieriaus, primenančio imbierinio sausainiuko spalvą,

- balto rašiklio,

- pieštukinių klijų,

- žirklučių.

Kaip daryti?

Išsikerpame norimo dydžio atviruko pagrindą, jį perlenkiame perpus (maža gudrybė – prieš lenkdami per lapo vidurį lenkimo liniją įbrėžkite neberašančiu šratinuku – gausite liniją, kuri leis gražiai popieriui perlinkti nepaliekant negražių ir nelygių lūžimo žymių). Išsikerpate (vėl maža gudrybė – tiesiai žirklutėmis sunku kirpti, tad patogu pasidėjus ant, pavyzdžiui, pjaustymo lentos su metaline liniuote ir kanceliariniu peiliuku tiesiai ir lygiai atsimatavus nupjauti) šiek tiek mažesnį rusvą popierėlį nei atviruko pagrindas. Taip pat baltą mažesnį stačiakampį bei vėlgi už jį kiek mažesnį rusvą stačiakampį. Ir baltu rašikliu nusipiešiam šįkart mėnuliuką. 

Toliau mūsų iškirptas detales suklijuojame (vėl maža gudrybė – tik nesirinkite lipalo (PVA klijų) – jis banguoja popierių; o patepusios pieštukiniais klijais, būtinai porai minučių paslėkite po storesne knyga – kad irgi nebanguotų), ant mažiausiojo rusvo stačiakampio nupiešiame baltus taškiukus – čia bus mūsų „glajus“. O mėnuliuką apsikerpame palikdamos kokius 2-3 mm nuo baltos linijos – ir turėsim it imbierinį sausainėlį mėnulėlį. 

Na ir galiausiai mėnuliuką priklijuojame ir žavingai ranka, kas suteiks atvirukui savitumo, brūkštelime jaukų užrašiuką. Štai ir viskas – tik drąsiau ir daugiau fantazijos, juk ir imbierinius žmogučius, ir dar daug daug ką galime nupiešti ir išmoningai padėlioti ant ativuko.

Ačiū už pokalbį, o Lauros atvirukų galite ieškoti laujus.blogspot.com