Dešimtmetį vestuvių versle besisukanti Simona Krasauskienė net susilaukusi sūnaus Rojaus nesustojo darbuotis. Naktimis užmigdžiusi vaiką parašė dvi knygas būsimiems jaunavedžiams - „Nuotakos biblija“ ir „Vestuvių planuoklis“.
- Prisipažinsiu, kad mes pažįstamos jau seniai ir nesvarbu - su vaikais ar be jų tu visad dirbti, darai ir nesustoji. Kaip taip įmanoma?
- Šiemet švęsiu dešimties metų sukaktį, kai dirbu vestuvių versle. Kadais galvojau, kad būdama visiškas vaikas, dvidešimt vienerių metų, su didele svajone kažkada ištekėti sukūriau pirmą vestuvių planuoklį „Mūsų vestuvės“, o štai šį sausį vienas žurnalistas mane jau pavadino vestuvių motina. Pasijuokiau ir pagalvojau, kad tikrai yra žmonių, kurie žymiai ilgiau šitam versle ir šioje temoje, ir kad po dešimties metų darbo būti mama dar labai anksti, bet kai atsisuku atgal, matau, kad per tą dešimtmetį ne tik vestuvių rinka, bet ir aš pati labai užaugau ir kasdien augu. Didžiausi mano mokytojai yra vaikai ir pagal jų grafikus bei poreikius suderintas mano darbo laikas, gyvenimas kartais šaudo kaip fejerverkai, o kartais atrodo, kad puikiai tvarkausi. Viena mano buvusi studentė, studijuojanti magistrą užsienyje, paprašė manęs atsakyti į klausimus apie laiko planavimą versle. Atsidariusi klausimyną sutrikau ir galvojau, kaip čia dabar daryti. Sukurti atsakymus pagal normalių žmonių gyvenimą ar visą tiesą surašyti. Buvo vėlyvas vakaras, vaikai miega, jėgų nulis, bet pažadas Gabijai duotas, tai sėdau rašyti visos tiesos. Galvojau, jos dėstytoja suvalgys ją dėl netinkamo respondento pasirinkimo, bet praėjus keliems mėnesiams gavau studentės laišką, kuriame ji citavo savo dėstytoją, perdavusią man linkėjimų už įkvėpimą. Taigi, esu ta pati ir tokia pati kaip ir visos mama, kuri, kai vaikai miega, dirba savo darbus. Ne ne ne, kasdien namų netvarkau ir vis dar tvarkytojos Kaune neradau, neverdu pietų pagal visų norus, o jei kažkam iš namiškių netinka mano pagamintas maistas – jie laisvi užsisakyti maisto į namus, mieliau laiką leidžiu lauke su vaikais ir bendraudama su žmonėmis nei sėdėdama namie. Visą laiką, kuris lieka po buvimo mama, skiriu maloniai veiklai.
- Kaip atsidūrei vestuvių versle ir ką jame veiki?
- Buvau labai jauna ir visad turėjau daug svajonių. Kai per paskutinę tikybos pamoką mokykloje vienuolė paklausė, kuo būsim užaugę, aš atsakiau, kad būsiu supermočiutė, vairuosiu džipą, turėsiu daug anūkų, bėgiosiu su kedukais ir šėlsiu su tais anūkais, o kai jie miegos, aš rašysiu knygas. Praleidau tą etapą iki močiutės, bet dar studijuodama išleidau vestuvių planuoklį „Mūsų vestuvės“, nes tokio Lietuvoje nebuvo, o JAV turėjo. O po to prasidėjo – portalas www.apievestuves.lt, knyga „Nuotakos biblija“, naujasis „Vestuvių planuoklis“, greitai bus dar viena knyga skirta šeimai – „Šeimos metraštis“, kuriame bus galima viską pildyti ištisus metus ir perleisti iš kartos į kartą.
O vestuvių rinkoje atsidūriau labai atsitiktinai, o štai užstrigau ilgam, nes visi šeimos reikalai man labai artimi. Man patinka būti mama ir žmona ir norisi sutikti kuo daugiau žmonių, suvokiančių šeimą kaip vertybę, kartu leisti laiką arba pasidalinti savo kaltės jausmu, kad iš vaikų pavogiau vieną valandą ar pusdienį ir dirbau kaip pasiutus. O šeimos pradžia vestuvės... Taigi su vestuvėmis aš ilgam įstrigau.
- Papasakok, kaip kilo mintis išleisti knygą nuotakoms. Juk, rodos, dabar viską galima rasti internete...
- Palyginkime du svarbius etapus moters gyvenime. Kai nėštumo testas būna teigiamas, mes iškart džiaugiamės, lekiame pas gydytoją, pradedame ieškoti, skaityti informaciją, tačiau internete jos perteklius ir neapsikentusios einame į knygyną ieškoti vienos knygos, kur viskas būtų vienoje vietoje ir parašyta specialisto. Kai knygoje randi pagrindinę informaciją, tada visko papildomo ieškai internete, bet jau žinai ko ieškoti ir viską žinai iš eksperto, o ne iš Vardenio Pavardenio internete, kuris reklamuodamas savo kliniką atsakė į klausimus.
Taip pat ir su nuotakomis. Pasipiršo – džiaugsmas didelis, tik nelekiam pas kažkokį vestuvių gydytoją (pvz. planuotoją), o iškart ieškome informacijos ir jos gausa tokia pati kaip ir apie nėštumą. Tada atsiranda poreikis ekspertų informaciją rasti vienoje vietoje. Taigi, skirtumas tik toks – internete nemokamas turinys ir jo daug, turi skirti daug laiko paieškoms ir t. t. O knygą gali perskaityti per vieną vakarą. Tai įrodė kelios nuotakos laiške rašydamos, kad kai prisėdo, tai neatsistojo, ir tada viskas pasidarė aišku kaip niekad anksčiau.
- „Nuotakos bibliją“ idėja gimė vaikštant Amalfio pakrantėmis Italijoje, kur atostogavome su vaikais. Leidžiasi saulė, tviska Viduržemio jūra, tavo mažylis nuolat kartoja išgirstus žodžius, skani vakarienė ir, kai visa šeima užmiega, tu iš terasos žvelgi į seną miestuką, jo švieseles ir protas atrodo toks švarus, mintis tokia įtaigi, kad gali net danguje išrašyti, taip gimsta idėja knygai. Buvo paskutinės dienos Italijoje, visi pailsėję ir bum – idėja. Grįžau namo, parašiau leidyklai ir jie atsakė TAIP. Ir valio – rekordiškai greitai parengėm knygą ir išleidom.
Knyga visad man buvo vertybė. Interneto portalą nuotakoms ir pati turiu, tačiau matau iš jų elgsenos, kad joms visko reikia vienoje vietoje.
- Ar sudėtinga parašyti, sudėlioti knygą? Kaip kūrei jos koncepciją? Kaip į tavo idėjas reagavo leidykla? Kiek užtrukai nuo idėjos iki išleidimo?
- Knygos rašymas, manau, priklauso nuo tavo užsidegimo ir turimo laiko. Dirbo didelė komanda ir jos darbo organizavimas buvo didžiausias iššūkis. Aš tuo metu auginau vienerių su trupučiu metų sūnelį, tai dirbdavau naktimis. Jis miega, aš dirbu. Tokie bemiegiai mėnesiai buvo keli ir tada – bum leidyklai. Daug padėjo vyras, kuris, kai jėgos išsekdavo, perimdavo daug buities rūpesčių ir buvo atrama visomis prasmėmis.
Koncepcija paprasta – įsijausti į vaidmenį – aš nieko nežinau apie vestuves ir man reikia kuo aiškiau ir paprasčiau viską sužinoti per maksimaliai trumpą laiką. Pasiklausinėjau begalės nuotakų, kokiais klausimais jos gyvena, nuo ko pradeda planuoti, ko ieško ir t. t. Taip ir susidarė konceptas – pasaka apie vestuvių planavimą, kurią, kiek žinau, vadina vadovėliu, o „Planuoklį“ pratybomis.
Bet tas žinių gėrimas turi būti labai gražus ir malonus, todėl atsirado Lino Dambrausko nuotraukos. Jos nuostabios, fantastiškos, man jo nuotakos atrodo tarsi modeliai, o jausmas nuotraukose – tarsi paveikslai apie meilę.
- Kartu su knyga atsirado ir „Planuoklis“? Papasakok plačiau, kam jis skirtas?
- Kaip ir sakiau, „Nuotakos biblija“ – vadovėlis, o „Planuoklis“ – pratybos. Juokas juokais. O „Planuoklis“ gimė spontaniškai jau bebaigiant knygą. Supratau, kad knyga bus žinios, o visas tas malonumas planuojant irgi turi būti užrašytas, taigi padariau mielą užrašinę, kuri tarsi vestuvių planavimo dienoraštis – susitikimų datos, kontaktai, priesaikos, svečių sąrašas, sėdėjimo planai, vieta įklijuoti kvietimams, stalo kortelėms ir t. t. Tokią mūsų pačių prirašytą knygą visad malonu paimti į rankas ir džiaugtis prisimenant. Kai viena pora parodė savo „Planuoklį“, pati pradėjau graudintis – suklijuotos planavimo proceso nuotraukos, čekiai su kuo gėrė kavą, užpildyta kiekviena eilutė ir dar daugiau. Tokiomis akimirkomis suprantu, kad knyga padarė savo. Nuotaka sakė, kad pati nebūtų prisivertusi rašyti sąsiuvinio ar kažko panašaus, o dabar turi savo vestuvių planavimo dienoraštį ir jį saugos savo vaikams ir sau patiems.
- Rodos, susilaukus vaikų, vestuvės jau neturėtų būti įdomios. Ar neprarandi susidomėjimo šia sritimi?
Prisipažinsiu, būna juodų dienų ir etapų ir vis norisi mesti ir pradėti vaikams kurtą restoraną, edukacijos centrą Kaune (nes tokio nėra), o gal viską mesti ir keliauti po pasaulį užsiimant viešaisiais ryšiais... Bet kiek kartų bandau pabėgti, tiek kartų sugrįžtu. Man labai patinka vestuvės – ne kaip pati šventė, o visas tas planavimas. Dievinu susitikimus su šventę planuojančiomis nuotakomis, diskusijas su vestuvių rinkos atstovais, parodas, seminarus, renginius, kasdien „Facebook“ kalbėtis su nuotakomis, galvoti straipsnius ir t. t. Man vestuvės nėra šventė, man tai kasmet naujas procesas. Tarsi kasmet parašau po naują knygą ir kasmet keliu sau naujus tikslus. Turiu didesnių tikslų ir svajonių, ką padaryti su vestuvių sektoriumi, tik dar noriu mažylį paauginti ir tada plačiau pasinerti. Rojus po šeimos kelionės eis į darželį pilnu tempu, o va nuo rudens pradėsiu tą naują projektą. Noriu įtraukti visą vestuvių rinką. O vaikai daug išmoko: ir kantrybės, ir naujo požiūrio į save, ir to paprasto nuoširdumo, žmogiškumo. Kai pasižiūri į savo vaiką, tai pamiršti ir blogą laišką, ir kad kažko šiandien nepadarei, ką pažadėjai ir t. t. Viskas, kas brangiausia, telpa tame mažame ir kartu dideliame žmoguje.
- Papasakok apie sūnų Rojų – kas jį prižiūri, kai mama dirba, ką labiausiai mėgstate veikti kartu ir kiek to laiko jam lieka?
- (Simona ilgai pati sau juokiasi prie kompiuterio) Visiems atrodo, kad aš beprotiškai daug dirbu. Bet tiesa paprasta – aš visad būnu su Rojum, neturim auklių, o močiutės – viena UK, kita Kaune. Tačiau mano laikas nuo ryto iki vėlyvo vakaro priklauso Rojui. Kai jis miega pietų ir nakties miego, tada mano darbo laikas. Taip, būna išimčių ir mane vyras pakeičia ir išleidžia padirbti, būna ir kad su Rojum keliaujam į susitikimą ar renginį. Tačiau pagrindinis mūsų laikas yra drauge. Vaiko labai laukėme ir jis didžiausias mūsų šeimos turtas, jam skiriame daug nuoširdaus dėmesio. Kartu veikiame absoliučiai viską: keliamės, prausiamės, darome pusryčius, manau, jis jau pats išsikeptų blynus (juokiasi), pusryčiaudami šnekamės, jis man verda kavą, po to žaidžiam, einam į kiemą, lankomės muziejuose, spektakliuose, keliaujam pas draugus. Nuo pusės metų kartu lankėme Kūdikių akademiją, nuolat bendraudavome su kitomis mamomis su vaikais, tokį geriausių draugių ratą turėjom Vilniuje, kasdien stengiuosi vis kažką naujo joms parodyti, papasakoti... Mes piešiam, lipdom, konstruojam, kvailiojam, taškomės balose, kartais pasipykstam.
Rojus kovo mėnesį pradės eiti į darželį, o va tada laikas skirtis. Palankė jau tris dienas ir man buvo sunkiau nei jam, nes mačiau, kaip jam smagu su vaikais, kaip jis klausosi Ievos ir Linos, kaip jis bendrauja su kitais ir kaip jaučiasi. Jis jau didelis ir net labai, o aš tą žinojau, tik ne taip viską mačiau, kai nuolatos laiką leidom kartu. Kai kelioms valandoms palikau jį vieną darželyje, man atrodė, kad aš kažkokia keista... Kai nulėkiau jo pasiimti, jis buvo sveikas, gyvas ir laimingas, ir staiga suvokiau, kad ir be manęs jis nuostabiai leidžia laiką. Kartais, kai užgriūva projektai ir viskas sukrenta į vieną dieną, man viską reikia pasidaryti, tai vaikas lieka su tėčiu. Tada mane graužia kaltė ir atrodo, kad, o dieve, aš blogiausia motina pasaulyje… Bet kai praeina, suvokiu, kad be manęs jam būti sveika ir viskas čia gerai.
- „Versli mama“ – vis populiaresniu tampantis apibūdinimas. Ar save priskirtum šiai moterų kategorijai?
- Aš vis mėgdavau kartoti, kad moteris laiminga, jei ji ir laiminga mama, ir žmona, ir draugė, ir žmogus, ir... Kai žmogui sudaromos sąlygos reikštis ir uždirbti, plėtoti vertingą verslą ar veiklą, kai jam lieka laiko būti žmogumi su savo norais ir poreikiais... Todėl man džiugu, kad mane supa labai daug gražių, protingų, verslių moterų, kurios yra ir mamos. „Facebook“ mes vis pašnekam, pasiguodžiam ir toliau dirbam ir būnam mamos. „Versli mama“ – geras apibūdinimas šiuolaikinei mamai, kuri augina vaikus ir dar dirba.
- Kas, tavo nuomone, dažniausiai moteris stabdo nuo nuosavo verslo?
- Aplinkinių nepalaikymas, išankstinė nuomonė ir blogos kitų patirtys.
- Koks tavo patarimas norinčioms kažko imtis?
- Imtis čia ir dabar. Nebelaukti. Jei tik žinai, ko nori. Ir, žinoma, neklausyti, ką šneka kiti, geriau jau pasisamdyti verslo konsultantą.
Ačiū už pokalbį!
Simonos knygą ir planuoklį galite rasti daugelyje knygynų, o jos patarimus apie vestuves skaityti - www.apievestuves.lt
Nuotraukos - Sigitos Jakubsonės iš „Drugelio spalvos“
