LYGIAI prieš metus rubrikoje "Versli mama" kalbinome Simoną, kuri susilaukusi dvynukų atidarė medinių žaislų parduotuvę "Medinis arkliukas" - "Versli mama Simona: prisidėjome prie medinių žaislų populiarinimo". Praėjo TIK arba NET metai ir Simona vėl šios rubrikos viešnia. Tik šįkart, su dar įdomesne istorija - ji pardavė savo verslą ir su visa šeima išsikraustė gyventi į Tailandą.
- Kaip kilo mintis persikelti į Aziją? Kodėl? Lietuvoje buvote jau gerai "įsivažiavusio" verslo savininkė, parduotuvė "Medinis arkliukas" jau buvo žinoma. Ką darėte su tuo?
- Priežasčių buvo ne viena ir ne dvi. Viskas rutuliojosi palengva, kol įgavo pagreitį.
Man visuomet labai patiko keliauti ir tą teko daryti gana nemažai, kol... neturėjau vaikų. Keliauti tai mūsų nesustabdė, ir toliau tą darėme, bet jau ne tokiais tempais kaip iki tol – keliauti išsiruošdavom kartą per metus, kai iki vaikų gimimo tą darydavom kas kelis mėnesius. Ir visai ne dėl to, kad tai būtų su vaikais neįmanoma (pirmą kartą į kelionę išsiruošėm kai mūsų dvynukams buvo 11 mėnesių, o jie gimė 3 mėnesiais anksčiau laiko), o dėl to, kad keliauti keturiese mums reikėjo gerokai daugiau investicijų. Kiekvieną kartą pagalvodavau, kad va, porai savaičių norėčiau išlėkti į Tailandą ar Indiją, bet vaikų palikti nėra kur, o keturiese kelionės biudžetas išaugdavo bent 50%.
Kita priežastis – man kažko trūko. Jaučiau, kad reikia gyvenime pokyčių – namuose, darbe... Iš pradžių galvojau, kad reikia pasidaryti namuose remontą ir tas praeis. Susikroviau vaikus ir mėnesiui išvykau į pajūrį pagyventi, vyras tuo metu užsiėmė namų remonto darbais. „Medinis arkliukas“ tuo metu galėjo būti be manęs, užtekdavo kai kuriuos darbo reikalus išspręsti internetu ar telefonu. Tas mėnuo buvo nuostabus! Grįžau, sienos pasikeitė, atsišviežino, bet pasitenkinimo pojūtis dingo vos po kelių dienų. Galvojau, nusipirksiu naujas užuolaidas – deja, viduj niekas nepasikeitė. Jaučiau, kad namuose randasi vis daugiau daiktų ir tai mane slegia, nedaro laimingesnės. Investuodavom į daiktus, kurie palengvindavo buitį, bet nuo to lengviau nepasidarydavo. Darbe jaučiausi išsisėmusi, bet kadangi verslas nedidelis ir mano, palikti jo kitiems buvo neįmanoma.
Slėgė rutina – darželis, darbas, namai, laisvo laiko likdavo nedaug ne tik šeimai, bet ir sau, savo pomėgiams. Nenorėjau daug dirbti tam, kad kartą per mėnesį galėčiau išvažiuoti pailsėti į Druskininkus ar Palangą. Norėjau rasti laiko savo vaikams, užsiimti širdžiai miela veikla.
Ir kaip tyčia vis dažniau papuldavo į rankas straipsniai apie keliaujančias su vaikais šeimas. Apie žmones, kurie išdrįsdavo viską mesti ir pakeisti savo gyvenimą. Apie žmones, kurie sekdavo savo svajonių, nesvarbu, su kuo susijusių. Aš tais straipsniais vis pasidalindavau su savo vyru su trumpom žinutėm – „kaip jiems smagu“, „o gal ir mes kada?“. Kol pradėjome apie tai kalbėtis. Pirma vyro reakcija kai pasiūliau tokią idėją buvo „gerai, kai išeisime į pensiją“. Po kiek laiko laikotarpis sumažėjo iki 5 metų, galiausiai iki metų. Per savo gimtadienį praeitą vasarą aš pasikeičiau savo kompiuterio ekraną į namelį ant žydros jūros ir balto smėlio kranto. Išleidau drauges ir įdėjau skelbimą, kad parduodu verslą. Mintis į visatą buvo paleista, veiksmai pradėti daryti. Jaučiau, kaip žingsnis po žingsnio einame svajonės link. Svajojau dirbti iš bet kurios pasaulio vietos, svajojau keliauti ir tvirtai tikėjau – kad jei nori, viskas įmanoma. Tuo metu vyras dirbo viename kelionių organizatorių, tad jam keliavimo poreikis nebuvo toks didelis kaip man, nes tekdavo keliauti darbo reikalais, tad man jį teko gerokai įkalbinėti. Vis tik labai sudėtinga palikti gerą darbą, savo namus, draugus, gimines ir išvykti į... niekur. Bet mano svajonė palaipsniui tapo mūsų svajone, tikėjom, kad pabandyti pakeisti savo gyvenimus įmanoma tuo atveju, jei to labai nori. Vyras po truputį apsiprato su mintimi, kad tai įvyks, tik laiko klausimas kada. Rudenį išvyko į komandiruotę Indijoje ir grįžęs pasakė TAIP, aš už!
Kur vykti nebuvo labai sudėtinga apsispręsti. Iškart mūsų žvilgsnis nukrypo į pietryčių Aziją, kur visuomet šilta, nebrangu. Daug svarstėme apie Balį ir jau buvome bilietus susiradę, bet paskutinę minutę supratome kad mūsų atveju jis nėra idealus mums variantas, tad po visų už ir prieš savo pagrindine kryptimi pasirinkome Tailandą.
- Ką šiuo metu dirbate ir kaip atradote šią sritį? Kokią naują veiklos sritį atrado vyras? Ką jis dirbo anksčiau?
- Įkūrus „Medinį arkliuką“, buvau atsakinga nuo A iki Z – rūpindavausi kiekviena smulkmena, kiekvienu darbu. Verslas augo, didėjo kolektyvas, bet jaučiau, kad darau daug darbų, kurie man labai labai nepatinka. Augant verslui daugėjo tų darbų, kur nesijaučiau stipri, kur neturėjau patirties, o viską išmokti ir įsigilinti laiko nebuvo. Labiausiai man patiko viskas, kas susiję su rinkodara, deja, tuo užsiimdavau kai likdavo laiko nuo kitų darbų. Pardavus verslą aš likau „Mediniame arkliuke“ dirbti, bet jau kaip rinkodaros specialistė ir įmonės konsultantė. Praeitą rudenį dar spėjau pasimokyti rinkodaros subtilybių, kur įgijau teorinių žinių.
Kai jau žinojome, kad išvykstame, susėdom abu su vyru, pasiėmėme lapą ir susirašėme savo stipriąsias puses, norus ką norėtumėme daryti, ką geriausiai mokam, išmanom ir, vienas svarbus momentas, ką galėtumėme daryti nuotoliniu būdu. Internetinė rinkodara ir elektroninė komercija buvo tai, ką mes sugebam, mokam, kas mums patinka ir ką galime daryti nuotoliniu būdu. Kito verslo idėja kaip ir buvo aiški: mažų įmonių konsultavimas, pagalba dirbantiems su Etsy, Ebay, Amazon, Google Adwords reklama, reklama socialiniuose tinkluose. Tą mes darome ir iki šiol.
Tiesa, vyras man padeda tik šiek tiek, nes vienas iš jo tikslų buvo atvykus čia savo pomėgį paversti darbu – tapti nardymo instruktoriumi. „Jei tavo pomėgis yra labai brangus, paversk jį darbu ir tau niekada neteks dirbti, o galėsi tuo užsiimti visą laiką“ – girdėtas posakis? Ir jis 100% tikslus. Tomas nardo jau 7 metai – pradėjo tą daryti mūsų medaus mėnesio Kenijoje metu, mokymai nuo atvykimo į Aziją truko pusmetį, per kurį mes turėjome galimybę ir pakeliauti po Malaiziją, Singapūrą, Balį, Vietnamą ir Tailandą. Šis darbas leis vyrui dirbti bet kuriame pasaulio kampelyje, o šiuo metu esame apsistoję Tailando Krabi provincijoje, Ao Nang mieste.
Jaučiu, kad mano pomėgis bendrauti bei padėti brandina naują verslo planą – aš mielai padedu kiekvienam lietuviui kuris atvyksta į Tailandą atostogauti ar ilgesniam laikui įsitvirtinti ir matau čia daug perspektyvų. Aš vietoj būdama galiu sumažinti vilos ar viešbučio nuomos kaštus net 30-50%, ko neįmanoma padaryti rezervuojant internetu iš Lietuvos. Aš galiu parodyti tokias vietas, kur turistai beveik niekada nosies neįkiša. Aš galiu sutaupyti daug laiko ir nervų ieškant vietos kur pavakarieniauti ir iš kur tu išeisi pilnas įspūdžių ir patirties. Aš girdėjau daug atsiliepimų, kad kažkam tarkime Krabi ar kitur Tailande nepatiko. Bet aš galiu tik patikinti, kad jūs nebuvote teisingose vietose. Jūs negalvojote apie save, apie savo pomėgius, tiesiog sekėte TripAdvisor ar Lonely Planet patarimų, nes nežinojote, kur dar gauti informacijos. Aš galiu garantuoti, kad kiekviename mieste, kiekvienoje saloje galite rasti “savo” vietas.
Mes tiesiog vadovaujamės taisykle „daryk tai, kas tau patinka ir pinigai patys ateis“ ir tai pasitvirtina. Mes negyvename nuo pirmadienio iki penktadienio, neplojam rankom kai ateina šeštadienis ir nesakom „galų gale pailsėsim“. Apie kiekvieno kliento verslą galvoju kaip apie savo ir stengiuosi dirbti kaip sau nepriklausomai savaitės dienos. Mūsų darbas yra mūsų gyvenimo svarbi ir didelė dalis, todėl jis turi teikti ne mažesnį malonumą nei penktadienio vakarienė mieste su draugais ar savaitgalis Palangoje. Reikia mėgautis tuo, kas yra dabar, tuo, kas tau duoda. Jei taip nesijauti, aš labai abejoju, kad esi geras darbuotojas, kad esi laimingas ir jauti gyvenimo džiaugsmą.
- Ar sunku dirbti nuotoliniu būdu? Juk net darbo valandos skiriasi!
- Daugiau privalumų, nei minusų. Vienas iš mano reikalavimų darbui buvo toks, kad galėčiau dirbti ne tik nepriklausomai nuo vietos, bet ir nuo laiko. Mano rezultatas skaičiuojamas ne išdirbtomis valandomis, o atliktu konkrečiu darbu. Man toks darbo rezultatų skaičiavimas visuomet buvo labiausiai priimtinas ir tinkamas. Jei keliamės į naują vietą, aš iš anksto informuoju klientus, kad tą savaitę „degančius darbus“ man atlikti bus sudėtingiau. Kita vertus, kai turiu darbo, neskaičiuoju valandų ir savaitgaliais, vakarais ar anksti rytais. Mano klientai gyvena visame pasaulyje, bet laiko skirtumas nei mano darbo kokybei, nei kiekiui netrukdo. XXI amžius tuo ir žavus, kad šiais laikais yra visos galimybės dirbti iš namų, tau patogiu laiko. Neįsivaizduoju, kaip įmanoma gyventi be interneto!
Mano darbo vieta gali būti ne tik namai, kavinė, bet ir šalia baseino, kol vaikai turškiasi ar žaidimų aikštelėje.
- Kodėl pasirinkote Tailandą?
- Mes nuo atvykimo gyvenome Tailande, tuomet šiek tiek Vietname ir Balyje. Galėjome palyginti skirtingas pietryčių Azijos šalis, kultūrą, klimatą. Tailandas mums pasirodė priimtiniausias – puikus internetas, išsivysčiusi medicina, gyvena daug užsieniečių, yra gerų ugdymo įstaigų, skanus maistas, nebrangu, labai geras klimatas, švariausi paplūdimiai Azijoje, išvystytas turizmas, skrydžio bilietai į Europą nėra brangūs, tad patogu atvykti mus aplankyti draugams ir giminaičiams J Būtumėme be vaikų, galbūt kriterijai būtų kitokie.
- Kaip ten įsikūrėte?
- Mes įsikūrėme Ao Nange visai neseniai. Iš pradžių gyvenoma Phangan saloje, tuomet po mėnesį Vietname ir Balyje, o dabar „nusėdome“ Krabi provincijoje Tailande ir čia tikrai būsime visą sezoną. Mūsų reikalavimai buičiai yra gerokai supaprastėję - be ko atrodė anksčiau neįmanoma gyventi, tai dabar kartais net nesusimąstai, kad to reikia. Aš atvykus čia galutinai įsitikinau, kad ne komfortiškesnėje buityje laimė yra, o mūsų viduje. Mes nuomojamės erdvų, bet kuklų dviejų kambarių namą miesto centre. Pagrindinis skirtumas nuo gyvenimo Lietuvoje važinėjamės motoroleriu, o ne mašina, kas ne visuomet yra didelis privalumas.
- Auginate du vaikučius - kaip jie prisitaiko prie aplinkos, kokias mokyklas-darželius lanko?
- Mūsų dvynukams 6 metai. Atvykus į kiekvieną šalį mūsų buitis prasideda nuo tinkamo darželio paieškų. Kiekvienoje šalyje, net jei ten praleidome tik mėnesį leidome juos į tarptautinį darželį. Vos atvykus buvo šiek tiek sudėtingiau, nes nemokėjo anglų kalbos, bet dabar čiauška be sustojimo angliškai ir visos problemos išnyko. Visoje pietryčių Azijoje tarptautinių darželių yra labai daug, nes čia gyvena daug užsieniečių, tad gali rinktis ne tik kokia kalba ugdyti savo vaiką, bet ir kokia ugdymo metodika. Žinoma, yra vietų, kur darželių nėra, bet mes jų tiesiog net nesvarstome. Visomis ugdymo įstaigomis buvome labai patenkinti, o mes ugdymo kokybę labai vertiname. Vaikai mokosi ir tajų kalbos, labai norėčiau, kad kol čia gyvename jie išmoktų ir kinų kalbą. Šios kalbos naudą jaučiame beveik kiekviename žingsnyje ir vis stipriau. Aš džiaugiuosi, kad vaikai apie džiungles sužinos ne iš aštuntos klasės vadovėlio, o dėl to, kad mūsų namas stovi jų pakraštyje. Edukacijos prasme nėra geresnio dalyko, nei natūrali patirtis, o ne kažkieno parašyti vadovėliai. Mes kol kas nesprendžiame labai ką darysime, kai jiems reiks eiti į pirmą klasę, turime apgalvoję įvairius variantus, o kaip bus, laikas ir širdys parodys. Mano svarbiausias tikslas, kad vaikai suprastų, kad kiekvienas gali gyventi taip, kaip jis nori, kad kiekvienas gali turėti tokį gyvenimą, apie kurį svajoja ir kad gali pasiekti to, ko nori. Noriu, kad vaikai užaugtų pasaulietiški, ne tik pamatę pasaulio, bet ir mylintys jį.
- Kaip dabar atrodo jūsų šeimos rutina?
- Oi, į mūsų gyvenimus ji sugrįžo nuo tada, kai vyras išsilaikė instruktoriaus egzaminus ir pradėjo dirbti :) Mes keliamės labai anksti – nuvežu vyrą į darbą, tuomet vežu vaikus į darželį. Grįžusi dirbu, kol ateina laikas visus susirinkti iš darbų ir ugdymo įstaigų. Vakarais dažniausiai susitinkam su lietuviais pavakarieniauti, papasakoti apie Tailandą arba vakarieniaujam namuose – naminis maistas yra pats geriausias restoranas šiuo metu visiems J Savaitgaliais aš su vaikais dažniausiai pramogauju – lekiam prie jūros, susitikti su draugais ar į kokį baseiną. Kai vyras turi laisvą dieną stengiamės apsidirbti buities darbus ar kažką naujo pamatyti visi kartu. Anksčiau dažniau pasimėgaudavau pigiais tailandietiškais masažais ar jogos pamokomis nei dabar, bet žinau, įsivažiuosim į ritmą, laiko rasiu ir tam.
- Ar turite kažkokį planą kada kur persikelti, iš ko išgyventi, kokį nekilnojamą turtą pirkti...? Na, juk gyvenant Lietuvoje visi turi aiškų planą!
- Ne, ne ir dar kartą ne. Nekilnojamas turtas pririša kur kas labiau nei bet kas kitas. Mes turime būstą Lietuvoje ir žinome, kaip sunku savo „turtą“ palikti. Mūsų tikslas išsilaisvinti nuo šios priklausomybės J pastebėjau, kad apie tai lietuviai mąsto kur kas daugiau nei išsivysčiusių šalių gyventojau - vakarų europiečiai, amerikiečiai, australai. Čia sutikome begalę pensininkų, kurie išsipardavė ar išmetė viską, ką iki šiol turėjo ir persikėlė savo senatvę praleisti čia. Aš jau žinau, kad turėdamas namą, du ar penkis nuo to nei laimingesnis tapsi, nei laisvesnis. O mes nuo viso to norėjome išsivaduoti. Mūsų tikslas gyventi laisvai, kuo daugiau patirti, išmėginti. Šiuo klausimu mes nesame tipiški lietuviai. Nekilnojamojo turto neturėjimas labiau padeda jaustis pasaulio piliečiu, o ne tam tikros šalies.
- Kaip reaguoja artimieji? Tailandas pakankamai toli, ar atvažiuos jūsų aplankyti?
- Kuo daugiau keliaujam, tuo labiau apie pasaulį mąstom kaip apie mažą, o ne didelį. Bilietai į Tailandą iš Europos nėra labai brangūs, tad laukiame nemažai draugų bei atvykstančių giminaičių po Naujų metų. Šiltuoju Lietuvoje metų laiku nelabai kas norėjo pas mus čia važiuoti :)
- Turbūt išgirstate dažnai, kad jūs labai drąsūs ir jums galima tik pavydėti - ką į tai atsakote?
- Tą girdime kiekvieną kartą kai su kuo nors susipažįstame. Nesakau, kad buvo lengva priimti tokį sprendimą, nesakau, kad dabar kartais neapninka dvejonės, ar pasielgėm teisingai ir aš puikiai suprantu, kad mūsų sprendimas buvo labai drąsus. Bet jaučiu, kad tai buvo geriausias sprendimas mūsų gyvenime. Aš rašau blogą www.facebook.com/pages/Apie-gyvenimą-Džiaugsmo-gatvėje, tad sulaukiu nemažai laiškų iš žmonių, kuriems reikia padrąsinimo ar patarimų. Suprantu, kad ne visi mus palaiko, bet aš manau, kad turiu gyventi kaip yra man priimtina, kaip yra geriausiai mano šeimynai čia ir dabar, o ne kaip standartiškai stereotipiškai turėtų būti, nes taip gyveno mūsų tėvai ar seneliai.
- Ką patartumėte tiems, kurie irgi norėtų taip pasielgti? Nuo ko pradėti?
- Pirmiausia tai klausytis savo širdies. Jei seksite paskui ją, tikiu, kad rasite savo vietą, savo laiką ir savo veiklą nesvarbu kur, nesvarbu kuriame pasaulio kampelyje ar savo gimtinėje. Paleiskite mintį į visatą ir atsakymai ateis patys. Svarbiausia, tikėkite savo svajone ir ji tikrai išsipildys.
Ačiū už atsakymus!
Saulėtus, šiltus ir kupinus džiaugsmo Simonos pasakojimus, patarimus ir įžvalgas rasite www.facebook.com/pages/Apie-gyvenimą-Džiaugsmo-gatvėje
