Tokios istorijos įkvepia. Todėl be galo smagu šį antradienį pristatyti Miglę ir Mindaugą Valaičius, kurie pabėgo iš didmiesčio šurmulio, karjerų svarbiose institucijose ir vejasi savo svajonę, kurios pradžią šįkart ir pristatome. Nuo šiol visų šeimų taškas turistiniuose maršrutuose - Rietavas, kuriame Miglė ir Mindaugas įkūrė Viduarmžių kiemelį svirnas.wordpress.com.
- Esate netradicinė šeima - viską metėte ir persikraustėte į Žemaitiją, kur nusprendėte imtis netradicinio verslo. Kodėl?
- Iš tiesų esame iki kaulų smegenų tradicinė šeima - stengiamės šeimoje laikytis senųjų, dar iš protėvių paveldėtų tradicijų: puoselėjame žmonai, vyrui, vaikams prideramą elgesį pagal baltų kultūros normas, laikomės senųjų tradicijų šeimoje, šventėse. Greičiausiai todėl ir nusprendėme taip pasielgti. Švęsti kalendorines, šeimos šventes laikantis senųjų tradicijų ir papročių yra viena, o visą gyvenimą taip gyventi, kasdienybėje jų laikytis - jau visai kas kita. Tam reikia ypatingų sąlygų. O geriausios sąlygos yra, žinoma, kaime. Tik ką tame kaime veikti, juk negali sėdėti miške be maisto ir vandens. Tad reikėjo rasti pragyvenimo šaltinį, o mažuose miesteliuose, kur darbų trūksta, verslas yra bene vienintelis pasirinkimas.
Antra, norėjome daryti tai, kas prie širdies. Dirbti mėgiamą darbą. Kas to nenorėtų? Esu baigusi žurnalistiką ir lyginamąją politiką, bet supratau, kad darbas nuo 8 iki 17 val. yra ne man. Man svarbiausia gyvenime daryti prasmingus dalykus, matyti prasmę savo veiksmuose, o tokią didelę dienos dalį atiduodama tik tam, kad būtų pinigų, nejaučiau jokios prasmės, dariausi nelaiminga. Reikėjo kažką keisti.
Trečia, aš labai nuoširdžiai tikiu Lietuva, jos sėkme. Noriu dirbti Lietuvai. O paprastas pilietis geriausia ką gali padaryti - kurti naujas darbo vietas (nes jų trūksta, šalyje bedarbystė), daryti viską, ką gali, kad kiltų ekonomika, gerėtų sąlygos ne tik pačiam, bet gal ir aplinkiniams darbo vietų atsirastų. Jauni žmonės privalo kurti verslą, jei yra patriotai.
- Atidarymas įvyko vos prieš kelias savaites - kuo jis buvo ypatingas?
- Mums - tik tuo, kad tai jau buvo mūsų kūrinys. O šiaip tokie panašūs renginiai su liaudies dainomis, amatais, karybos pristatymu vyksta daug kur. Bet Rietave tai buvo naujovė, žmonės stebėjosi tuo kitoniškumu, domėjosi.
- Ką žmonės gali pamatyti paprastą dieną užsukę pas jus?
- Kiekvieną kartą vis skirtingai, todėl apie tai, kas bus tą ar kitą sekmadienį, bus pranešame facebooke ir mūsų bloge svirnas.wordpress.com. Kiekvieną sekmadienį bus šaudymas lankais, prekiaus amatininkai, bet ir jie ne visada bus tie patys, keisis. O šiaip kviesime įvairias folkloro ir neofolkloro grupes, vyks įvairūs mokymai, užsiėmimai, planuojame ateityje ir vaikų stovyklas.
- Kokie ateities planai, kaip plėstis, kuo pritraukti lankytojus?
- Turime ir dar keistesnių idėjų, bet nenorime jų atskleisti, bijome, kad kas pasivogs ir padarys anksčiau už mus (šypteli) - komercinė paslaptis. Dar, kaip minėjau, pradėsime rengti vaikų stovyklas. Bet ir jų pobūdžio nenoriu atskleisti.
- Kur reklamuojatės ar planuojate reklamuotis?
- Reklamai pinigų neturime, tad yra socialiniai tinklai, mūsų blog'as, susidomėję žurnalistai, tokie kaip Jūs. Taip pat padarėme dideles iškabas.
- Pagrindiniai lankytojai - lietuviai ar užsieniečiai?
- Po pirmo karto sunku įvertinti, bet, manau, lietuviai bent kol kas.
- Ką veikėte prieš tai - kaip tai padėjo šiam verslui?
- Mes dar jauni, mums po 24 metus. Iki šiol studijavome, aš magistro studijas baigiau mėnesį po dukros gimimo, dirbau Vilniaus universitete Viešųjų ryšių ir informacijos skyriuje vyresniąją specialiste. Mindaugas irgi studijavo, magistre buvome kursiokai. Specialybė niekaip neprisidėjo prie kiemelio kūrimo. Bet prisidėjo veiklos romuvoje, įgyta patirtis organizuojant įvairias panašias veiklas.
- Ką apie šį pasirinkimą mano jūsų artimieji ir draugai?
- Draugai, kurių dauguma yra bendraminčiai, labai palaikė ir skatino. Vienas draugas užsuko į svečius Rietave tada, kai jau buvome daug kuo nusivylę, ir ilgai kalbėjo, kol vėl įkvėpė motyvacijos veikti.
O štai artimieji žiūrėjo įvairiai, tėvai gal labiau palaikė, o seneliai sunkiai suprato idėją. Jiems atrodė, kad užsiimame niekais.
- Kas šiame versle sunkiausia?
- Sunkiausia tai, kad iš esmės tai ne visai gali būti verslu, daugiau idėjine veikla. Tenka ieškoti kitų idėjų, kurios padėtų ir užsidirbti. Dar sudėtinga su tais žemaičiais - jie kad ir domisi, mato, kad kažkas vyksta, bet prieiti nedrįsta. Stovi jie už kilometro ir vienas kito klausinėja, kas ten vyksta, bet ateiti neateina, nes nedrąsu, nors juk iš esmės tai nieko nekainuoja.
- Kiek viskam reikėjo investicijų, kur jas gavote?
- Atvirai sakant, ėmėme ir investavome šeimos santaupas. Kartais atrodo, kad kvailai pasielgėme, o kartais - kad esam jauni ir bus dar tų santaupų. Užsidirbome, susitaupėme iš anksto.
- Ar dairėtes - yra kažkas panašaus užsienio šalyse?
- Ne, nesidomėjome užsieniu. Bet šį tą žinome ir be domėjimosi. Panašiai veikia kai kurie muziejai, Vokietijoje yra bendruomenė, nuolat gyvenanti viduramžiuose ir priimanti turistus.
- Po penkerių metų Viduramžių kiemelis...
- Po penkerių metų tai jau nebus vien viduramžių kiemelis. Bet labiausiai svajojame pasistatyti seno žemaitiško numo rekonstrukciją. Tačiau tam dar reikės palaukti lėšų, o gal atsiras norinčių prisidėti.
Artimiausias renginys Viduramžių kiemelyje- rugpjūčio 9 dieną, o daugiau informacijos www.facebook.com/events/445139572322860/ ir svirnas.wordpress.com
Pirma nuotrauka - Vidmanto Balkūno, kitios nuotraukos Linos Berneckės
Nuostabi idėja👍. Sėkmės jos autoriams tolimesniame idėjos auginimo kelyje😀