Labai džiugu šįkart Verslios mamos rubrikoje pristatyti tėtį Aleksandrą Avramenko, kuris pasakoja apie itin originalų projektą - knygą "Grundukų nuotykiai" su žaisliukais Grundukais. Kaip kilo ši mintis, kuo ypatingi žaisliukai ir kiek tai įtakojo tėvystė - šis smagus pokalbis.
Papasakokite, kas yra Grundukai?
Grundukai, tai tokie fantastiniai padarai. Jie gyveno po žeme urveliuose, iš kurių išlįsdavo tik naktimis ir tuomet jiems nutikdavo įvairūs nuotykiai. Saulės jie nemėgsta, todėl būtinai turi grįžti namo iki aušros. O šiaip grundukai labai mieli ir draugiški. Iš viso jų yra penki - Pip, Drako, Tutu, Spike ir Finbar. Visi su savo bruožais ir ypatumais.
Mano dukterėčia, kuriai yra 17 metų pasiūlė idėją apie tai, kad grundukai turi gyventi po žeme, tad mes ją šiek tiek pakeitėme ir pritaikėme. Kiti žmonės padėjo sugalvoti vardus, nes pasirodo tai padaryti nėra taip jau paprasta.
Kaip kilo idėja sukurti knygą su žaisliukais - ar pirmiau kūrėte knygą, žaisliukai atsirado vėliau, ar viskas kartu?
Iškart turėjome sumanymą, kad kuriame ne vien žaisliukus, bet pasaulį. Traukinukus pasirinkome todėl, nes mano sūnus išties labai mėgsta žaisti su mediniu geležinkeliu ir įvairiais traukinukais. Pažiūrėjau, jog nėra didelio asortimento ir kilo tokia mintis.
Lietuvoje medinis geležinkelis išvis nėra populiarus, tačiau vakarų ir šiaurės Europoje, tai yra žaislas, kuris yra beveik kiekvieno vaiko - tiek berniuko, tiek mergaitės- arsenale. Po to, kai Vilniuje atsidarė IKEA, kuri prekiauja tokiais geležinkeliais, tas žaidimas pradeda populiarėti.
Turėjome idėją dar sukurti lavinamąjį žaidimą telefonams ir planšetei, bet kol kas tai palikome ateičiai. Grundukų pasaulis yra tikrai įdomus (ne tik vaikams, bet ir mums), tad Grundukai gali pasirodyti įvairiuose pavidaluose.
Knygos iliustratorė ir Grundukų kūrėja - žinoma iliustratorė Marija Smirnovaitė. Kaip ją įkalbėjote prisijungti prie idėjos?
Marija yra be proto talentinga menininkė. Mes susipažinome prieš daug metų, kartu dirbdami savanoriais “Vilties” bendrijos stovykloje. Po to nesimatėme daugiau nei 15 metų ir vėl netyčia susitikome internete, facebook portale, kur pamačiau nuostabius Marijos darbus. Po kurio laiko pasiūliau jai bendradarbiauti ir ji sutiko įsitraukti į šią avantiūrą. Turbūt negalvojo, kad viskas galų gale materializuosis ir mes tikrai pradėsime gaminti žaislus bei leisti knygas (juokiasi).
Kas kūrė Grundukų istoriją, siužetą?
Oficialus autorius - Leo Šafran. O kas jis, kol kas atskleisti negalime (paslaptingai šypsosi).
Kuo ypatingi patys žaisliukai? Iš ko jie pagaminti ir kaip jie siejasi su knyga? Ar galima žaisti kartu su knyga, ar atskirai?
Žaisliukai yra pagaminti tik iš medžio, nenaudojame jokios plastmasės. Jie gaminami Europoje, yra aukščiausios kokybės. Naudojame tik vandens dažus, kurie yra saugūs vaikams, nėra jokių kenksmingų formaldehidinių klijų.
Traukinukai ypatingi ir tuo, kad su jais gali žaisti ir berniukai, ir mergaitės. Bandome griauti stereotipus, kad žaislai yra skirstomi pagal lytį, kuomet parduotuvėse yra “mėlyna” ir “rožinė” pusės. Kiek teko stebėti vaikus - Grundukai patinka ir berniukams, ir mergaitėms.
Taip pat šie žaisliukai sukurti tokio dydžio, kad vaikas gali laisvai paimti šį žaisliuką ranka. Jie nei per dideli, nei per maži.
Na, ir aišku, magnetukai. Jie suteikia žaislams papildomo žavesio. Traukinukus galima sukabinti ir padaryti be galo ilgą sąstatą.
Kas juos gamina?
Traukinukai gaminami Čekijoje. Deja, neradome kas galėtų mums padaryti nė vienoje Baltijos šalyje. Traukinuke yra labai smulkių detalių, kurių Lietuvos gamintojai neapsiėmė daryti. Matyt, nėra nei staklių, nei patirties. Kinijoje irgi ieškojome, bet kai gavome pirmus egzempliorius, buvome nepatenkinti kokybe, tad apsistojome Čekija. Jie viską gamina labai profesionaliai, turi daug patirties, viską daro aukščiausios kokybės, tad labai džiaugiamės bendradarbiavimu.
Galvojame ir apie geležinkelio detalių gamybą ir jau beveik susitarėme su vienu gamintoju Lietuvoje.
Ar pardavinėjama bus atskirai knyga ir žaisliukai ar komplektais?
Ir atskirai, ir kartu. Kartais tėvai jau turi kitų gamintojų traukinius, todėl nusipirkti tik vieną traukinuką. Kurie neturi - galės įsigyti vienu kartu daugiau, nes taip įdomiau žaisti. Knyga tikrai papildo žaisliukus, pasakoja jų nuotykius.
Ar esate matę panašių knygos-žaisliukų derinių?
Kaip yra Lietuvoje, nežinau, o pasaulyje tokių pavyzdžių ne vienas. Pavyzdžiui, vien tik iš traukinukų yra žinomas “Chuggington” Thomas ir kiti.
Ar knyga turės tęsinį?
Taip, būtinai! Taip pat knyga jau išversta į estų ir olandų kalbas. Nauja knyga lietuvių kalbomis pasirodys šiek tiek vėliau.
Kaip kilo pavadinimas - Grundukai?
Grundukai kilo iš angliško “the groundies”, nes juos taip pavadinome dėl to, kad gyvena po žeme. Ground angliškai yra žemė, tad taip ir sugalvojome. Iš tiesų sugalvoti pavadinimą, kuris mums atrodė tinkamas, buvo labai sudėtinga. Labai daug ieškojome, bandėme įvairius variantus. Ilgą laiką jie turėjo darbinį pavadinimą, kurio čia net nedrįstu paminėti (juokiasi).
Kiek šį verslą įkvėpė tėvystė?
Pilnai. Nebūtų sūnaus, man tokia idėja net nebūtų atėjusi į galvą. O tėvystė viską pastato aukštyn kojom. Sūnui ilgą laiką traukinukai buvo vienas pagrindinių žaislų, daug žaidžiau su juo, todėl ir sugalvojau šį projektą.
Papasakokite apie savo sūnų - koks vardas, kiek metų, ar lanko darželį, kiek prisidėjo prie Grundukų atsiradimo?
Mano sūnui dabar yra ketveri su puse ir jo vardas Jakob. Dar auginu ir mažesnę dukrą Mia, kuriai vos virš dvejų. Dabar ir jai grundukai darosi labai įdomūs.
Gyvenate Estijoje - kaip ten atsidūrėte, kaip vertinate šią šalį ir ar žadate grįžti į Lietuvą?
Taip, gyvenu Estijoje, dirbu Helsinkyje, tenka labai daug keliauti po pasaulį. Mano žmona estė, todėl ir pasirinkome šią šalį. Bet ir šiaip esu pasaulio žmogus arba kitaip kalbant - žmogus be vietos. Visos šalys turi savų pliusų ar minusų. Ar grįšiu į Lietuvą? Nežinau, bet kai būnu čia per atostogas ar su reikalais, tikrai jauku ir sava.
Puslapis angliškai - kiek orientuojatės į užsienio rinką, kiek į Lietuvos?
Taip, projektas skirtas plačiosioms rinkoms, tačiau pradedame nuo Lietuvos, nes čia viskas pažįstama ir daug paprasčiau padaryti tam tikrus dalykus. Tačiau mes turime didelių ambicijų - žiūrėsime kaip seksis.
Ar tai labiau hobis, pašalinė veikla ar matote tai kaip pragyvenimo šaltinį?
Dirbsim ir žiūrėsim.
Kokia jūsų pagrindinė profesija ir kaip ji padeda kuriant Grundukus?
Esu baigęs VU psichologiją, po tam tikro laiko mokiausi Olandijoje visuomenės sveikatos. Dabar dirbu didelėje tarptautinės nevyriausybinės organizacijos atstovybėje Suomijoje. Mano darbas yra pritraukti pinigus iš įvairių tarptautinių fondų, vyriausybių ir panašiai. Tai nepanašu, kad profesija kurti Grundukus, labiau tėvystė. Ir taip pat Marijos profesionalumas. Aš visai nemoku piešti, lipdyti ar ką nors prasmingo pagaminti rankomis, todėl labai žaviuosi tai darančiais žmonėmis.
Moteris motinystė dažnai įkvepia kurti verslą, o štai tėčiai vaikams atsiradus nauja veikla užsiima rečiau. Kaip pakomentuotumėte šią situaciją?
Sunku pasakyti, labai daug įvairių faktorių. Man, asmeniškai, vaikai yra labai svarbūs, todėl ir šis projektas yra labai prasmingas.
Ačiū už pokalbį!
Grundukus galite rasti: marga-meadow.com, daugelyje “Vaga knygynų”, internetinėse parduotuvėse knygos.lt , manoknyga.lt , patogupirkti.lt ir taip pat Paukščių pienas, Lithuanian design block, Medinis arkliukas, Maži Maži.
KONKURSAS
Pakomentuokite - į kokius nuotykius galėtų leistis Grundukai naujose knygelėse ir net TRIMS įdomiausių atsakymų autorėms įteiksime pirmąją “Grundukų” knygelę ir vieną pasirinktą žaisliuką! Laimėtojus skelbsime gruodžio 23 dieną.
Kartą grundukai miške žaidė gaudynių. Vaikėsi vienas kitą ir taip spygavo iš smagumo, kad jų linksmybės neleido užmigti iš sėkmingos medžioklės grįžusiai pelėdai. Pelėda buvo jau sena ir protinga dama, todėl ji suprato, kad jei grundukus subars, jie susigės ir nutyks, bet po kurio laiko užsimirš ir vėl įsilinksmins, tad reikia surasti mažyliams įdomesnį užsiėmimą. Tik kokį? Ne veltui pelėda buvo miško profesorė – ji suko galvą, suko, kol šovė nuostabi mintis. Ūktelėjusi iš savo drevės plunksnuotoji susikvietė nenuoramas ir pasiūlė jiems naują „žaidimą“ – mokytis skaityti. Grundukai susidomėjo nauja veikla, apspito pelėdos ąžuolą, profesorė išdalino mažyliams knygas (susiūtas ne iš bet kokių, o iš drebulės lapų, mat jie geriausiai tinka šitam reikalui). Vos grundukai spėjo išmokti pirmąsias miško rašto raides, ėmė aušti rytas, tad pamoką teko atidėti kitai nakčiai. Bet grundukai taip susidomėjo naujuoju užsiėmimu, kad dar daug naktų tekini atriedėdavo prie pelėdos būsto ir nekantriai laukdavo jos grįžtančios iš medžioklės. Pelėda per vėlai susizgribo, kad mokytojaujant anksčiau numigti jai taip ir neteks, užtat miške kurį laiką buvo tylu ramu.
O kitą sykį grundukai sėdėjo nuobodžiaudami ir nežinojo, ko griebtis. Ir tas išbandyta, ir anas. Ką veikti? Galiausiai Oranžinis grundukas prisiminė, kad kažkurį sykį miške pastebėjo keistą ąžuolą, kuris atrodė daug senesnis už bet kurį miško medį. Grundukai nusprendė apžiūrėti tą senolį. Nuriedėję tenai visi suprato, kodėl tas galiūnas patraukė Oranžinio grunduko dėmesį – medžio kamienas buvo drūtas, gumbuotas, žievė išrantyta laiko dantų, bet labiausiai akį traukė tanki laja. Paprastai naktį, ypač jei mėnulis slepiasi už debesų, miške spalvų nėra – vien juoda, na, dar pilka. O šito medžio lapai buvo spalvoti ir vos švytėjo tamsoje. Stebėdamiesi grundukai ėmė sukti ratus aplink ąžuolą, kol Žaliasis grundukas pastebėjo silpną švytėjimą palei medžio šaknis – pasirodo, ten buvo drevė, pro kurią grundukai sulindo ąžuolo vidun. Savo nuostabai jie pateko ne į puvėsiais trenkiančią drevę, o į aukštą bokštą primenančią patalpą, palei kurios sienas sukosi įviji laiptai. Užkopę į antrą aukštą grundukai atsidūrė menėje, kurioje viskas buvo mėlynos spalvos – ir sienos, ir grindys, ir skliautuotos lubos, ir netgi mažyčiai baldeliai – lova su baldakimu, spinta su raižiniais, kutuotomis staltiesėmis apklostyti lenktakojai staliukai... Trečiame aukšte viskas buvo žalia, ketvirtame – raudona, penktame – geltona... Pasirodo, tame medyje gyveno spalvų fėjos, kurios dieną dažo laukų gėles. Savaime aišku, kiekviena fėja labiausiai mėgsta savo spalvą ir ta spalva išdabinusios savo būstus. Fėjos buvo labai draugiškos ir kalbino grundukus apsigyventi pas jas visam laikui, bet supratę, kad jiems teks gyventi atskirai – kiekvienam pas tos spalvos fėją, kokios spalvos pats yra, grundukai visgi nusprendė grįžti į nuosavus namelius, o fėjas lankyti, kai pasiilgs spalvų, kokių naktį miške nepamatysi.
O štai dar kitą kartą grundukai kaip ir kiekvieną naktį išriedėjo pasivažinėti. Bet tąsyk taip įsilinksmino, kad atsitokėję pamatė, jog laukymė, kurioje grundukai atsidūrė, buvo jiems nepažįstama, o įprastas kelias atrodė nebe taip įprastai – jis spindėjo tarsi nubertas mažyčių sidabrinių dulkelių. Traukinukus pagavo smalsumas ir jie leidosi tuo neįprastu spindinčiu keliu, kuris kuo toliau tuo labiau spindėjo, kol galiausiai atrodė tarsi nulietas iš susivijusių sidabrinių spindulių. Maža to, kelias kilo vis aukštyn ir aukštyn, abipus jo atsivėrė gili tamsmėlynė tuštuma, nuberta mažyčių švytinčių taškelių, primenančių žvaigždes. Galop smalsuoliai gruntukai pateko į balzganą ūką, iš kurio išnirę išvydo, kad atsidūrė nuostabioje sidabru tviskančioje planetoje. Jos paviršius buvo kalvotas ir nubarstytas mažulyčių žaižaruojančių grumstelių, tarp kalvų telkšojo užšalę ežeriukai, o vangus vėjelis žarstė sidabro smilčių sūkurius. Grundukai užgniaužę kvapą dairėsi aplinkui, ir štai iš už vienos kalvelės išlindo padarėlis. Paskui dar vienas, ir dar, ir dar... Grundukams tie padarėliai pasirodė matyti, kol pagaliau jiems toptelėjo, kad tos planetos gyventojai panašūs į juos pačius – tokie pat aptakūs, su mikliai besisukančiais ratukais, tik sidabrinės spalvos ir su antenėlėmis. Pasirodo, paslaptingasis kelias atvedė grundukus į Mėnulį, kuriame gyveno mūniukai. Grundukai bemat susidraugavo su mūniukais, kiaurą naktį važinėjosi vingiuotais Mėnulio takais, vaikėsi vieni kitus, aptiko tokių nuostabių vietų kaip švytinčių Mėnulio gėlių pieva ar krištolinis krioklys. Galop vienam mažyliui dingtelėjo, kad jau metas sukti atgal į Žemę, mat tuoj ateis diena, nuo kurios grundukai slepiasi, bet vienas mūniukas paaiškino, kad Mėnulyje dienos nebūna – nuolat karaliauja naktis, tad žaisti ir siausti galima visą parą. Pradžiugę naujieji draugai leidosi į tolesnius sidabrinio Mėnulio tyrinėjimus...
Kokia puiki idėja, ir žaisliukai, knygutė turėtų būti labai miela - kaip smagu būtų tokią pavartyti ir žaisliukus išbandyti 😀
Bent jau mano mergaitei labai patinka tasai (berods kaip tik čekų) animacinis herojus Kurmis, kuris labai mielas, draugiškas ir išradingas 😀 Manau kad grundukai puikiai su juo sutartų, juolab kad yra - kaimynai, juk tiek jie, tiek kurmis,gyvena po žeme 😀 Grundukai galėtų padėti kurmiui (būtent tam herojui, ar tiesiog kitam draugiškam kurmiukui) "įgyvendinti" kokį nors "projektą" - pavyzdžiui, sukonstruoti susisiekimą (geležinkelio liniją?) tarp kurmio ir kitų jo draugų, sukurti tokią sistemą, kad ir po žeme, be saulės, būtų netamsu ir jauku ir visi požeminiai fainuliai galėtų sėkmingai važinėti traukiniais vieni pas kitus 😀
Grundukai galet stebeti vaiko gerus darbus ir blogus, blogus galetu issivezti I pozemius, juos perkunyjant I gerus ir atvezti I pavirsutini pasauli
Kadangi Grundukai - požemio gyventojai, jie bijo šviesos ir į žemės paviršių išlenda tik naktį. Išlenda ne šiaip sau - juos vilioja keistas pasaulis, esantis virš žemės. Ir kur tik jie nenukeliauja...Miške grybus palaiko pavėsinėmis, saugančiomis nuo mėnulio šviesos, o samanas - nesusipratimu, trukdančiu jiems keliauti (mat jų ratukai jose klimpsta)... Mieste Grundukai gali toli įsibėgėti - lygus asfaltas kaip tik jų ratukams, bet...jie bijo apšviestų gatvių, lekiančių mašinų ir lietaus, kuris juos nuplauna ten, kur jiems visai nesinori...Pievoje Grundukai sutinka ežį, kurį palaiko peraugusiu giminaičiu ir pakviečia apsilankyti jų požemiuose; naktinio drugelio paprašo paskolinti sparnus, tam, kad galėtų pajusti, ką reiškia pakilti nuo žemės...Visur įdomu Grundukams, tačiau didžiausią įspūdį jiems palieka vaikų kambariai: ko tik ten nėra - daug spalvotų žaislų, knygų, supynių, dviratukų...Ir kiekvieno vaiko kambaryje - vis kitaip! Čia Grundukai mėgsta linksmintis ir šėlioti. Tik, va, kartais taip įsismagina, kad vos spėja iki saulėtekio pasprukti. O vieną kartą net ir nespėjo...Grundukus spėjo pamatyti...Kas?...Vaikai...Ir tada...
Tikrai mieli padarėliai tie Grundukai. Manau, vaikams būtų kur pafantazuoti, žaidžiant su jais😀
Wau, nauja knygos idėja ir mieli herojai! Super 😉
Manau būtų šaunu, jei knygoje būtų ir pamokančių istorijų.
Grundukai yra labai skirtingi - vieni padūkę ir mėgsta nuotykius, kiti - darbštūs, rūpestingi, treti - ramūs, draugiški. Jie gyvena po žeme ir išlenda tik tada, kai ateina naktis. Vienas grundukas (tamsiai rudas), kuris yra labai padūkęs, linksmas ir mėgsta nuotykius, nusprendžia apžiūrėti pasaulį saulei patekėjus. Jis žino, kad dieną būti lauke jam negalima, tačiau smalsumas nugali ir, kai visi grundukai po nakties darbų ilsėjosi savo urveliuose po žeme, Tamsiai rudas grundukas niekam nieko nesakęs išėjo iš savo namų nuotykių ieškoti.
Saulė dieną šviečia labai stipriai, todėl grundukas stengėsi slėptis nuo jos spindulių po didelėmis žolėmis ir lapais. Kiek jis daug pamatė, kiek daug įvairių gyvūnų sutiko. Nuo naujų įspūdžių, akinančios saulės spindulių grundukui apsisuko galva ir jis pasiklydo, nebežinojo, kaip grįžti į savo urvelį. Jam galėjo padėti kaimynai kurmiai, tačiau dieną jie miega. Grundukas liūdėjo, kad neklausė savo draugų ir išejo iš namų saulei patekėjus. Pasislėpė Grundukas tamsioje medžio drėvėje ir laukė, kada aplink bus tamsa.
Atėjo naktis. Kiti grundukai pasigedo Rudojo grunduko ir puolė jo ieškoti. Pusę nakties išsigandę grundukai ieškojo ir pagaliau, su mažųjų šviečiančių jonvabalių ir draugų kurmių pagalba, grundukams pavyko rasti pasiklydėlį.
Rudasis grundukas buvo labai pavargęs ir išsigandęs, tačiau laimingas, kad pagaliau rado savo draugus. Jis pasižadėjo daugiau niekad neišeiti niekam nieko nesakius ir atsiprašė savo draugų, kad privertė juos jaudintis.
Visi drauge jie grįžo į savo urvelius ir daugiau saulei patekėjus nebelįsdavo iš savo namų. 😀
Nakties metas ypatingas: iš vienos pusės tamsa šiek tiek baugina, iš kitos – naktį dedasi gausybė paslaptingų ir neįprastų dalykų. Taigi įsivaizduočiau istoriją apie tai, kaip Grundukai išgyvena ypatingos Kūčių nakties stebuklą. Tikima, kad Kūčių naktį prabyla gyvuliukai – kokių paslapčių jie galėtų atverti Grundukams? Mažiesiems traukinukams-žeminukams pažintis su gyvulėlių pasauliu turbūt būtų tikras atradimas. Be to, būtų labai įdomu sužinoti, kaip Grundukai elgtųsi užklupus vadinamosioms baltosioms naktims. Žinoma, Lietuvoje tokių naktų nebūna, bet Grundukai – traukinukai, tad galėtų leistis į tolimą kelionę, į Šiaurę, ir visai netikėtai patirti baltųjų naktų stebuklą.
Kadangi dantukų fėjos aplanko vaikučius naktį tai manau jog Grundukai galėtų susitikti ją.Susipažinti,gal netgi aplankyti kartu keletą vaikučių su jais pažaisti ir panašiai.😀Juk namažai vaikučių besidominčių knygutėmis ir žaisliukais tuo metu pradeda savo pažintį ir su dantukų fėjomis😀
Nusileidus saulei islindus Grundukam i zemes pavirsiu iie pamato skraidance sviesele, pradzioje issigande is pasislepe po lapeliais jie vel islenda nes nori suzinoti kas per skraidanti sviesele juos pasitiko nakties gludumoje ir pradeda ja sekti. taip kad galetu buti si istorija apie jonvabali kaip ie susipazysta ir tampa nakties drauguziais 😀