Spausdinti„Mamyčių klubo“ forume yra visokiausių temų – linksmų, naudingų, liūdnų...
Vienoje iš temų, pavadintų „Varo iš namų su mažu vaiku“ aptikome vienos mūsų narės papasakotą liūdną istoriją su laiminga pabaiga. Manome, kad verta tai paskaityti.
"Ištekėjau būdama 16 metų. 17 pasigimdžiau dukrytę, vyras tuo metu buvo kalėjime. Aišku, vietoj 2 m 6mėn. atsėdėjo 10 mėnesių ir jį paleido - nes žmona nepilnametė ir kūdikis namie. Na, grįžo pasikeitęs, jau ne žmogus... Negrįžimai naktim arba grįžimai paryčiais, gyvenimas tik ta diena - be pinigų, išdavystės...
Kai bandydavau aiškintis santykius, visada sumušdavo mane. Negana to, kai dukrytei suėjo 3 metukai, gimė antra mergytė. Maniau, kad pasikeis ir viskas bus gerai, tikėdavau jo pažadais.
Kiek kartų norėjau jį palikti, o ji sakydavo: „Kas į tave žiūrės, kur tu dingsi, bemoksle, pažiūrėk, kaip tu atrodai“. Ir tikėdavau juo, kol darbo birža nepasiūlė pardavėjų kursų ir kol nepradėjau atlikti praktikos. Tada ir pastebėjau, kad nesu tokia beviltiška, kad vyrai tai akį pamerkia, tai pakalbina ir panašiai.
Bet kantrybė trūko, kai jis mane taip sumušė, kad 3 dienas į praktiką negalėjau eiti. Buvo dukrai vyresnėlei netyčia raktikaulį sulaužęs. Aišku, visiems sakiau, kad ji pati kalta, nes gėda buvo kažkam teisybę pasakyti. Tada išsiskyriau.
Nesakau, kad buvo lengva... Buvo sunku likti vienai su 2 mergaitėm, bet išgyvenau. Atsistojau ant kojų ir tikrai buvau daug laimingesnė. Kol nesutikau antro savo vyro.
Viskas prasidėjo gražiai, pastojau. Bet po to, tai pykomės, tai taikėmės. Nepatiko man jo gėrimai. Išvažiavo į užsienį užsidirbti keliems mėnesiams, o grįžęs pradėjo gerti...
Sūnui tada buvo 3 mėnesiai. Pradėjo sakyti, kad jis turi pinigų, o aš – ne, esą kas į mane žiūrėtų su 3 vaikais... Tada atrėžiau, kad tikrai atsiras, kas žiūri. Jis puolė smaugti mane. Jau buvau ir sąmonę praradusi ir gargaliavau, mergaitės pradėjo klykti, tai gerai, kad kaimynas įpuolė ir atplėšė jį nuo manęs. Atsipeikėjusi pamačiau besimušančius abu, iškviečiau policiją. Vyras išėjo. Ilgai nėjau su juo į jokias kalbas, kai jis sakė, jog pasikeitė, negeria. Pagaliau įtikino. Nusprendėm susituokti, tada sūnui buvo metukai ir 3 mėnesiai. Atrodo, tikrai negėrė, viskas buvo gerai. Bet per pačias vestuves prisigėrė ir pradėjo mane pulti. Nusileidau, bet po mėnesio vėl smaugė. Aš, gindamasi, visą veidą jam nagais išakėjau. Tada išmečiau jį iš gyvenimo ir iš namų galutinai.
Susiradau nuomos būdu vietelę netoli darbo, taip ir gyvenau. Kol vieną dieną bendradarbis nesupažindino su savo draugu. Aišku, iš pradžių nieko rimto negalvojau, bet po to apsigyvenom kartu, pragyvenom 3 metus, kol pajutau, kad laukiuosi. Tai taip šią vasarą susituokėm. Lapkritį turi gimti mūsų mažiukas, ir visi esam laimingi.
Dukros ir sūnus jį vadina tėčiu, sūnus tikro savo tėvo net nepamena, nes matė paskutinį kartą būdamas vos 2 metukų. Mano vyras per tuos 3 metus nė karto nepakėlė nei rankų, nei kojų. Jis sugeba supykti be smurto.
Rašau savo istoriją tam, kad visos suprastumėte, kad išeitis tikrai yra. Nereikia kentėti nei dėl savęs, nei dėl vaikų. Kad anksčiau ar vėliau tikrai rasite gerą žmogų, kuris jus vertins ir mylės, nesuteiks kančių. Svarbiausia yra pasiryžti, o tada tikrai atsiranda gerų žmonių, kurie padės".
o del vaikuciu tai net as dabar pastojus abejociau ar gimdyt..nebent jis sakytu kad del musu atsisako savo seimos ir eina kartu gyvent..del atlaidumo...as turiu tokia nuostata kad zmogui reik duot antra sansa,o kaip jis ji isnaudoja jau jo bedos,bet recio sanso pas mane nebuna...
bet pritariu Raimondai ,dėl vaikiukų
juokauju