Ech turiu prisipažinti, nesame su vyru mėgėjai žiūrėti ir leisti vaikui išsipurvinti nuo kojų pirščiukų iki ausų galiukų. Niekada pati nebuvau mėgėja žaisti purvinų žaidimų vaikystėje ir sunku buvo pripažinti, kad berniukai kitokie ir jiems to reikia.
Pirmą kartą, kai sūnus smėlio dėžėje įsikišo smėlio į burnytę, turbūt, mano veido išraiška buvo tokia smagi, kad jis, kai tik pamatydavo smėlį, tučtuojau puldavo grūstis į burnytę. Smėlio dėžės tada ilgai privengiau.
Paskui susitaikiau, kad jam būtina paragauti, paliesti, pačiupinėti, pagniaužyti ir pan. Kitą kartą, kai norėdamas pagąsdinti mane, įsikišo pušies spyglių, ramiu tonu paklausiau: „Na kaip, ar skanu?”. Chlorofilas juk sveika, tiesa?
Anksčiau džiaugdavausi, kad mano vaikui balos neįdomios, o šią vasarą, nusipirkome guminius ir laukėme lietaus, kad galėtume išeiti pasitaškyti. Aišku, be paragavimo balos vandens ir vėl neapsieita. Bet visa kita buvo tikrai labai smagu!
O kiek džiaugsmo buvo svečiuose, kai galėjo ištaškyti lietaus vandenį iš kibirų. Nebaisus nei šaltis, nei tai, kad šlapias nuo galvos iki kojų. Kada gi daugiau pasidžiaugti vasaros malonumais, jei ne vaikystėje?
Vaikai tikri mūsų mokytojai, iš jų galime išmokti, kaip pasidžiaugti kasdienėmis smulkmenomis: saulė šviečia – tiesiog nuostabu, galėsiu mėgautis saulės spinduliukais, lyja – tiesiog puiku, galėsiu taškytis balose, sninga – fantastika, galėsiu važinėtis su rogutėmis. Ar gali būti geriau, nei viską priimti, kaip dovaną?
