Vasaros gidas: Zarasai - melsvosios Lietuvos akys

Mūsų kelionių tikslas pažinti ir supažindinti vaikus su Lietuva, todėl kaskart pasirenkame tokį maršrutą, kuriuo dar nekeliavome.
Todėl nerašysiu pliusų ar minusų aplankytos vietovės, nerašysiu ir kur apsistoti, ar pavalgyti, tiesiog papasakosiu mūsų kelionės įspūdžius. Jei apie minusus, jų daugybė, bet et, numojame ranka, ir stengėmės praleisti laiką kuo smagiau.
Šįkart patraukėme į Lietuvos rytus, ten kur melsvosios Lietuvos akys. O taip vadinamas miestas Zarasai, nes, jis įsikūręs tarp 7 ežerų, o aplamai rajone suskaičiuojama net  iki 300 vandens telkinių.
Aišku , kaipgi be legendų ir istorijų, persiskaitom, ir jas pasakodami vykstame į kelią.
Zarasų miesto legenda byloja, jog kadaise ant didelės kalvos, šalia kurios dabar įsikūrę Zarasai, gyveno milžinų šeima, kurioje augo milžinukas Azerasas – linksmas, greitas ir mėgstantis žaisti slėpynių mažylis. Vieną dieną, kol vaikštinėjo visa milžinų šeima po didelį mišką, milžinukas prikalbino tėvus pažaisti slėpynių. Azerazas pasislėpė ir užmigo. Ilgai tėtis ir mama jo ieškojo, bet mažylio niekaip rasti negalėjo. Tada tėvai ėmė šaukti: ,,Azerasai! Azerasai! Azerasai!“ O aidas jiem atsiliepė: ,,Zarasai! Zarasai! Zarasai!“... Nuo balsų pabudęs milžinukas suskubo pas tėvus: visi apsidžiaugė suradę vienas kitą ir laimingi grįžo namo. Vėliau ant kalvos apsigyvenę žmonės čia įkūrė miestą ir darnios milžinų šeimos atminimui pavadino jį Zarasais.
Pasiekus tikslą gėrimės vaizdais, tarytum atvirukais, vaizdai tikrai nuostabūs.
Pačiame mieste yra ežerai taip glaudžiai susiję su pačiu miesto pavadinimu: Zarasas ir Zarasaitis.
Zaraso pakrantėje įrengtas apžvalgos ratas, kurio aukštis siekia 17 metrų.

Nuo apžvalgos rato  tęsiasi pažintinis takas pakrante, kuris nuveda į ežero salą.

Pakrantėje netrūksta lieptelių, suoliukų, tad prisėsti ir pasigrožėti yra kur. O mūsų  mažajam džiaugsmas neišpasakytas, nes ančių, gulbių pilnos pakrantės. Ir taip visus norisi pavaišinti ...

  Zaraso ežero sala - graži vieta, tik šiuo metu joje vyksta rekonstrukciniai darbai, tad  visas grožis atsiskleis ateityje: čia bus gražiau ir moderniau.
Saloje be abejo neina praeiti pro treniruoklius, o visus išbandžius jau ir jėgų nebelieka. Kaip gera, kad turime didįjį brolį, kuris neatsisako panešti ant pečių.

Maudynėms pasirinkome Zarasaičio  paplūdimį.  Aišku, tėčiui ir Edvinui čia labiausiai patiko liepteliai, tramplynas šuoliams į vandenį, bet mums su Airidu nepatiko pakrantė. Man labai nemalonu, kai įbrendi į vandenį, o aplink kojas vejasi dumbliai. Todėl nesimaudėm. Tikrai visiškai netinkama vieta maudynėm.
 Galima išsinuomuoti valtis, baidares, dviračius. Mūsų vyrija pasirinko baidarę, ir apiplaukė ja ežerą.

Pabuvoti šiame krašte ir neaplankyti senuko Stelmužės Ąžuolo tiesiog neįmanoma. Ąžuolas auga Stelmužės kaime. Šis senukas, neįtikėtina, bet  skaičiuoja jau antrą tūkstantį metų, ir jo būklė tikrai sunki. Paramstytas iš visų pusių, tvorelė atitverta taip, kad lankytojai nemindžiotų žemės virš jo šaknų.

Šalimais yra:
 Medinė bažnytėlė, kuriai  300 metų, ji pastatyta  vien kirviu, r tik durims sutvirtinti panaudotos kaltinės vinys. Bažnytėlės vidus taip ir dvelkia senove.

Varpinė
Joje įkurtas nedidelis muziejus, kuriame sukauptos ir iškabintos nuotraukos apie šią vietovę, buvusį dvarą. Rodomi trumpi filmukai apibūdinantys pagrindinius  objektus.

Buvęs  mauzoliejus
Kuriame buvo laidojami Stelmužės dvaro savininkai, vėliau karstai buvo perkelti į bažnytėlės rūsį, matėme ir dangtį, pro kur ten patekdavo.

Vergų bokštas
liudijantis žiaurią Stelmužės dvarininkų priespaudą. Pasakojama, kad čia buvo kalinami nuo baudžiavos  bėgančius ar šiaip ponams prasikaltusius žmones.

Lygumų akmuo.
Manoma, kad šis akmuo prilygtų Puntukui, tik didžioji jo dalis susmegusi į žemę, ir nesimato tikrojo jo dydžio. Akmuo apsamanojęs, tikras miško  „gyventojas“. Apie jo atsiradimą legendą jau žinojome, bet dar kartą pasiklausėme muziejuje.
„Kartą, vaikštinėdami po Žemę, velniai aptiko labai didelį akmenį. Pragare jie apie tai papasakojo savo vadui Velniui Karaliui. Jis įsakė pristatyti tą akmenį į Pragaro didžiąją menę, o šį darbą pavedė atlikti stipriausiam Velniui Milžinui.
Atskuodė Velnias Milžinas į Žemę, surado akmenį ir jau kelsis ant pečių, bet akmuo – nė krust. Ir vienaip, ir kitaip Velnias Milžinas bandė judinti akmenį, bet šis ir iš vietos taip ir nepajudėjo. Sugrįžo Velnias Milžinas į Pragarą ir visą tai papasakojo Velniui Karaliui. Liepė tuomet jį vadas tris dienas kuo geriausiai maitinti ir prie darbų nevaryti – kad jis sustiprėtų.
Po trijų dienų, kai Velnias Milžinas jautėsi esąs trigubai stipresnis negu iki tol, Velnias Karalius vėl išsiuntė jį į Žemę ir liepė akmenį pristatyti iki pirmųjų gaidžių. Velnias Milžinas, bėgdamas į Žemę, suklydo ir pasuko ne į tą pusę. Kai jis atsitokėjo, jau ir brėkšti ėmė. Bijodamas Velnio Karaliaus bausmės, Velnias Milžinas suskubo, griūdamas, grįžo atgal, užsikėlė ant pečių milžinišką Lietuvos laukų riedulį ir ėmė džiaugtis, kad įteiks Karaliui.
Jau ir pragaro vartai buvo nebe toli… Tik staiga kad užgiedos gaidys! Velnias Milžinas išsigandęs paleido akmenį ir nuskuodė į Pragarą. Kai akmuo krito, nuo jo visa Žemė sudrebėjo, o pats akmuo jon susmego. Nuo akmens smūgio atsirado kalvos, kalneliai, daubos.“

Užkopėme į Velikuškių piliakalnį. Jis nedidutis, bet kaip ir visi, dovanojantis gražų vaizdą. Vietinių gyventojų jis vadinamas tiesiog „Sala“. Įrengtas Sartų ežero  pietrytiniame krante .

Stabtelėjome ir Dusetose, prie paties Sartų ežero. Jis yra 4 pagal dydį mūsų šalyje. Airidui, jis įdomus tuo, kad ant jo žiemą vyksta  žirgų lenktynės.

Pakrantėje įrengtas nedidukas skulptūrų parkas. Čia eksponuojami  Dusetų krašto menininkų darbai. Pačiame parko centre auga 2008 metais prezidento V. Adamkaus pasodintas ąžuoliukas.  Smagu matyt kiek jis jau ūgtelėjęs. Airidui paaiškinom, kad kai sodino jis turėjo būti maždaug tokio aukščio kaip ta apsauginė tvorelė, ir pasiūlėme pačiam paskaičiuoti kiek metų medeliui.

Štai tokia mūsų vienos dienos kelionė po ežeringąjį Zarasų kraštą. Kitą dieną susipažinome su kaimynės Ignalinos apylinkėmis.