Velykų rytą, pakeliui pas senelį, sugalvojome jam priskinti žibučių. Tiksliau pasakius, vaikas pasiūlė pririnkti gėlyčių.
Mums visiems šis pasiūlymas tiko ir patiko.
Tad tą ir padarėme.
Beskinant žibutes, vaikas paprašė pasekti pasaką, kurią prieš ketverius metus drauge ją sukūrėme, sakė "štai, šalia šio medelio". Na, jei sako, tai žino.
Tiesą pasakius, pasakos aš neprisiminiau, bet vakare susiradau ir perskaičiau (kaip šaunu, kad vedu blogą).
Tad kviečiu ir visą MK pasiskaityti, gal ir kitiems vaikiukams patiks.
Tad....
Pavasaris. Po truputėlį atgimsta gamta. Vis daugiau ir šilčiau šypsosi saulytė. Iš nuošaliausių kampų kampučių pradeda lįsti vabaliukai, atskrenda iš šiltų kraštų paukšteliai, vis dažniau išvystame kokį nors žvėrelį…
Net ir žibutė išleidžia vieną, vėliau kitą lapelį. Pradeda krauti žiedelius. Oi, nelaimė! Begėdis šernas pradėjo rausti žemę. Išsigando žibutėlė, kad ją išraus su visomis šaknimis, kad ji negalės džiuginti savo žiedeliais…. Valio! Šernas parausė, parausė ir nuėjo tolyn, jos taip ir nepalietęs.
Taip išaušta jau ne vienas rytas. Žibutėlę pasveikina saulutė. Apdalina bučinukais. Stiebiasi aukštyn žibutė. Džiaugiasi gyvenimu ir svajoja, kad ateitų vaikutis ir nusiskynęs pamerktų į savo vazelę ir džiaugtųsi ja.
Bet suburzgia mašina, ji sustoja, iš jos išskrenda kažkoks stiklinis indas, jis atsitrenkia į akmenį ir pasipila daug daug šukių. Gėlytei net ašarėlė išrieda. Ji taip norėjo,kad būtų šalia jos švaru, gražu, kad nebūtų šiukšlių, kad ji galėtų džiuginti kitus savo gražiu žiedeliu… Išlipa iš mašinos jaunas žmogus ir pradeda rėkti, kad jis nekenčia tų gėlių… Išsigasta žibutėlė, kad ją sutryps ir kad ji nesugebės išskleisti savo žiedelio… Manė,kad ji žmonėms gali suteikti tik džiaugsmo, ji net nedrįso pagalvoti,kad gali kažkam trugdyti, kad gali jos kas nors nekėsti… Ji taip nuliūsta, jai prilysta tai mirties nuosprendžiui … Iš sielvarto užmiega.
Ją pažadina saulutės šypsenėlė ir vaikučių skardus juokas. Čia vaikučiai atbėgo rinkti šiukšlių: šukių, metalinių kamščių, popierių ir pan.
Nudžiugo gėlytė,kad yra žmonių, kuriems rūpi gamta, jos grožis.
Staiga pribėga graži, maža mergytė. Garbanoti plaukučiai, riesta nosytė, apsirengusi pūstu sijonėliu. Savo mažomis, gležnomis rankytėmis surenka aplink gėlytę šiukšles ir suploja savo mažais delniukais sušukdama netoliese dirbusiams tokiam pat mažam ir dailiams berniukui: “Pažiūrėk, kokia graži gėlytė! Koks mėlynas žiedelis,oi, jis man primena dangų, o žiedelio viduriukas saulutę!” . Pribėga berniukas. Jis nuskina gėlytę ir įteikia mergytei. Mergytės dar labiau išrausta skruosteliai. Pašoka iš džiaugsmo mergytė. Ji laimingiausia mergytė visame pasaulyje. Džiaugiasi gėlytė, kad suteikė tiek džiaugsmo. Ji laiminga be galo, nes jos ir buvo tokia svajonė, kad ją nuskintų koks nors vaikutis ir pasimerktų į vazelę.
👍😀
👍