Žiemos pasaka. Sniegis. Pabaiga

Su kalendorine žiema atėjo ir tikroji. Jau turime sidabru papuoštus šaligatvius ir namų stogus. Panašu, kad mano pasakėlės personažai jau mus apsilankė. Ir kadangi jų darbas čia jau baigtas, jie privalo iškeliauti ir nešti žiemos grožį į kitus kraštus, kad visi spėtų pasidžiaugti žiemos pramogomis. Todėl Sniegis atsisveikina su Tomu ir su mumis - šiandien jau paskutinė pasakos dalis.

Jis atsigręžė ir iškart pažino tėčio žirgą. Labai apsidžiaugė jį pamatęs. Užsilipo ant jo ir jau po akimirkos jiedu skriejo dangumi.

Skrydis buvo trumpas. Nusileido jie nedidelėje aikštelėje ant kalno. Toje aikštelėje stovėjo apsnigti trys kryžiai. Kažkada jis skaitė apie juos vienoje is savo knygų. Ir jį nudžiugino tas vaizdas, nes jo knygos po truputį virto tikrove.
Jis gali pamatyti, paliesti tai, apie ką neseniai tik skaitė. Už kryžių jis pamatė apsauginę tvorelę ir į ją atsirėmusį savo tėtį.
Jis susimastęs žvelgė į miestą. Nuo čia jis visas buvo lyg ant delno, su apsnigtais namų ir bažnyčių stogais, gatvių raizgalyne, ir daug daug švieselių. - Labai gražu, ar ne tiesa? – ramiu svajingu balsu pasakė tėtis.

Sniegis priėjo, pasižiūrėjo žemyn, ir staiga lyg išsigandęs kažko, stipriai apkabino tėtį.
Tėvas Vėjas padėjo savo sunkų delną jam ant peties. Ir taip jie stovėjo ilgai ilgai,kol danguje pasirodė pirmosios žvaigždės.
Tada Sniegis sužinojo, kad jų darbas čia baigtas, kad žiema jau prasidėjo, kad jie gali keliauti toliau, aplankyti daug kitų miestų, o paskui grįžti namo, kur jų laukia mama.
Sniegis sunerimo.. O kaip gi Tomas?! Sniegis papasakojo tėčiui apie tai, kas nutiko, ir apie tai, kad surado draugą. Ir jis negali dabar jo taip palikti. Juk jis pažadėjo ryt grįžti!
Tada tėvas jam paaiškino, kad būtent todėl dėl jo ir bijojo, nes žmonės jo gali nepriimti. Suaugę jo nemato, nes jie jau nebetiki stebuklais. O vaikai mato, bet juk jie nemėgsta kitokių, gal net jų bijo.
Sniegis nesuprato, kodėl…
- Dažnai todėl, kad jų tėvai juos išmokina taip. – niūriai palingavo galva tėtis.
O būti kitokiu nėra blogai, todėl jis neturėtų pergyventi.
O tas berniukas... - jis irgi kitoks, nes jo šeima kitokia, todėl jis tave suprato, Sniegi. Manau jis nuoširdžiai nori būti tavo draugu kaip ir tu nori būti jam draugas. Tik visa tai taip sudėtinga, sūnau. Juk žinai pats. Likti čia negalim.
Patylėjęs Vėjas pridūrė:
- Ir galbūt aš buvau neteisus.. Tu gali čia susirasti draugą. Bet tokių kaip Tomas mažai, arba juos sunku surasti, nes jie tampa nematomais kaip ir mes suaugusiems žmonėms. Tik mes nematomi, nes taip reikia, o jie nematomi, nes nori tokie būti, kad niekas jų neužgautų, neįskausintų, nesijuoktų.

Tėvas Vėjas patylėjo kurį laiką. Ir prabilo vėl:
- Sniegi, bet tu supranti, kad mes negalim pasilikti čia? Mes turim keliauti toliau, galų gale mes turim grįžti į savo namus. Todėl jūsų draugystė bus sunki. Aš galiu tau pažadėti tik vieną dalyką - kiekvieną žiemą mes atskrisim čia ir tu galėsi pasimatyti su Tomu. O ryt tu su juo atsisveikink. Žinau, bus sunku. Bet matytis kartą į metus geriau negu nieko, sūneli. Mes ir žmonės per daug skirtingi, ir keliai mūsų skiriasi.
-O man atrodo, mes labai panašūs… sumurmėjo Sniegis.

Sniegis, aišku, nuliūdo. Atrodo, va ką tik jis surado tai, ko taip troško jo maža širdelė. Jis surado draugą. Jis dar tiek daug norėjo sužinoti, ir dar tiek daug papasakoti.. o jau laikas išvykti.
„Bet! – Bet…” - galvojo Sniegis, - „aš galėsiu jį aplankyti. Ir mes abu žinosim, kad turim draugą, nors ir kažkur toli. Aš labai lauksiu mūsų susitikimų! Ir būtinai, būtinai atvešiu jam dovanų! O dar juk galima rašyti laiškus. Pas šiaurės žmones būna gi kartą per mėnesį atskrenda sraigtasparnis. Atveža paštą ir visokių produktų, ir žmonės perduoda siuntinius namo. Vadinasi, galėsiu įdėti jam laiškelį!”

Kita rytą tėčio žirgas grakščiai nusileido į tą kiemą, kur Sniegis sutiko Tomą. Berniukas jau jo laukė ant to paties suoliuko.
- Sniegi, paskubėk, mums metas. - pasakė tėtis Vėjas.
Ir Sniegis nubėgo pas Tomą. Jis viską jam papasakojo. Kad metas skristi, kad jis būtinai jį aplankys. Kad nori būti draugais.
Aišku, Tomas labai nusiminė. Bet jis neturėjo iš ko rinktis… Jie apsikabino.
Atsisveikinant Tomas ištraukė is kišenės mažą knygutę ir padavė ją Sniegiui. Tai buvo nedidelis pasakų rinkinukas. Tomo mėgstamiausias. Jis norėjo parodyti jį Sniegiui, kartu paskaityti. Bet dabar nusprendė padovanoti.
Sniegis labai apsidžiaugė, bet ir nuliūdo. Juk jis neturėjo dovanos. O taip norėtų irgi kažką palikti Tomui.
Staiga nusivilko savo sidabru blizgsntį baltą apsiaustą ir padavė jį Tomui.
- Turėk jį, nekokia čia dovana turbūt. Bet kai bus šalta, jis tave sušildys. O jei ilgai į jį žiūrėsi, tai pamatysi mano namus. Visą didelę Šiaurę: su baltom meškom, tviskančiu sniegu, žvaigždėtu dangum. Ir nors taip prisiminsi mane. O jei užsidėsi jį išvirkščiai, būsi nematomas. Turbūt. Nes aš būnu nematomas. Bet tu būtinai pabandyk. Gal kada pravers.

Jie išsiskyrė. Tomas dar ilgai mojavo kylantiems į dangų keleiviams, spausdamas rankoje apsiaustą. Ir kai jau nesimatė balto žirgo, o tik mažas taškelis danguje, Tomas užsimetė ant pečių apsiaustą - išvirkščiai ir nubėgo namo.
Ir kieme nebeliko Tomo. Tik patys savaime atsirandantys pėdsakai nuo suoliuko išsipaišė siauručiu takeliu iki pat namo durų…
O Sniegis apkeliavo dar daug kraštų su savo tėčiu. Ir matė daug nuostabių dalykų, keistų gyvūnų, įvairių žmonių. Ir stengėsi įsiminti kiekvieną smulkmeną, kad vėliau galėtų viską papasakoti savo draugui.

Nuo tos žiemos kiekvienais metais jiedu su Tomu susitinka. Keičiasi dovanomis, kalbasi iki pat gilios nakties, duoda pažadus susitikti kitais metais.
Didžiausias Tomo pažadas Sniegiui - niekada nenustoti tikėti stebuklais. Nes, kai tiki stebuklais, jie ir nutinka, tada netgi baisiausi gyvenimo sunkumai neatrodo baisūs. O tų stebuklų būna daug ir įvairių. Reikia tik mokėti juos pamatyti.

Labai ačiū visiems, kas skaitė :)