SpausdintiManau, ši mano patirtis bus naudinga tiems, kas galvoja įsigyti dar vieną kačiuką, kai namuose jau gyvena senbuvė katė.
Taigi, kai vyras parvežė mažąjį namo, džiaugsmo buvo daug.
Deja, jis truko neilgai ir vos nesibaigė tragiškai. Padarėme didelę klaidą, kai supažindindami su Pinkiu pasitikėjome pirmu įspūdžiu. Pinkis iš pradžių labai uostė mažylį, laižė ir, rodės, jokio pavojaus nebuvo. Drąsiai paleidome vaikštinėti kačiuką po kambarį ir matėme, kaip Pinkis visur paskui jį sekiojo.
Vėliau kačiukas palindo po lova - ir Pinkis iš paskos. Staiga pasigirdo šnypštimas ir baisus klyksmas. Tą sekundę galvojau - jau viskas, kažkas baisaus nutiko... Bet sureagavome labai greitai atitraukę lovą ir išvaikę katinus.
Pinkis tuoj spruko slėptis nuo mūsų, jautėsi kaltas, o kačiukas tupėjo susigūžęs kampe ir vis dar tebekniaukė. Laimei, niekas nebuvo sužeistas.
Taigi tą vakarą manyje kilo panika. Kaip jie susidraugaus? Juk kačiukas toks mažas, užtenka vieno lemtingo grybžtelėjimo... Prisimenu, vyrui pasakiau, jei per 3 dienas situacija negėrės, teks atiduoti kačiuką vardan jo gyvybės.
Tą naktį (o vėliau ir dar daugelį kitų) laikėme katinus atskirai, kačiukas miegojo mūsų kambary. Kitą rytą atsikėlus, kada jau mintys šviesesnės buvo, puoliau ieškoti daugiau informacijos, ir supratau, jog labai blogai padarėme, kad katinus tą patį vakarą suleidome, juk Pinkio akimis kačiukas buvo įsibrovėlis į jo teritoriją.
Prasidėjo ilgas, 3 savaites trukęs pratinimas, kurio rezultatai dabar yra labai puikūs.
Pirmą savaitę katinai gveno atskiruose kambariuose, mat katės jaučia kitą gyvūną nebūtinai jį matant. Pinkis tiesiog jautė kačiuko kvapą ir turėjo pamažu priprasti prie ,,įsibrovėlio''. Buvo akimirkų, kai, rodos, ramybei nusistovėjus bandydavau kačiuką prinešti prie Pinkio, bet visada reakcija buvo ta pati - urzgimas ir šnypštimas. Tad turėjau apsišarvuoti kantrybe ir sekti savo plano.
Antrą savaitę iš rūsio atsinešiau didelį buvusios papūgos narvą. Gal skamba ir drąstiškai, tačiau tai labai padėjo mums žengti į priekį. Taigi dienotvarkė būdavo maždaug tokia: valanda kačiukas narvelyje, Pinkis tuo metu laisvai vaikšto, kitą valandą katinai vėl atskiruose kambariuose.
Narvelį kaskart padėdavu vis kitoje vietoje, kad Pinkis priprastų jog jo visoje teritorije yra kačiuko kvapas. Iš pradžių Pinkis priėjęs prie narvelio šnypšdavo, savaitės pabaigoje jau rodydavo susidomėjimą apsiuostant arba iš vis nekreipdavo dėmesio. O kačiukas narvelyje jautėsi visai puikiai, nestresavo, dažniausiai arba miegodavo, arba žaisdavo.
Trečią savaitę prasidėjo paskutinis etapas. Dienotvarkė: pusvalandį kačiukas narve, kitą tik virtuvėj (dar neleidžiant jų į kambarį) su griežta mano priežiūra suleisdavau katinus kartu. Iš pradžių buvo visko, ir šnypštimų ir urzgimų, tačiau dienoms bėgant jie vis retėjo. Labai svarbu būdavo Pinkį pagirti, paglostyti kai šis gražiai elgdavosi su Trikiu. Viena svarbiausių tokio pratinimo taisyklių - rodyti daug dėmesio senbuviui, kad šis nesijaustų išstumtas.
Taigi po tokio trijų savaičių pratinimo jau drąsiai leidau katinams vaikščioti, kur tik nori. Rodos, jie mokosi vienas iš kito: Pinkis - būti adlaidžiam, kai kačiukas žaizdamas stveria jo uodegą ar neduoda ramybės miegant (jei labai kačiukas įkyri Pinkis taip tyliai suurzgia ir duoda su letena Trikiui, lyg pabardamas), o Trikis - suprasti kada yra laikas žaisti ir kada būti ramiam.
Narvelis jau seniai išneštas į rūsį, namuose vėl taika ramybė ir aš džiaugiuosi kasdien matydam tokį vaizdelį:
O dar linksmiau būna, kai jie žaidžia. Juokinga, kai Trikis vaidina ,,didelį'' ir jau duoda garo Pinkiui. Video - smagi katinų kasdienybė.
Bet kai uzaugs mazylis, jie vel kariaus. Tiesa tokia, kad du katinai namuose nesugyvena, kai pradeda vaiksciot pas paneles. pas mus taip pat graziai zaide kol buvo mazi, o kai uzaugo pradejo pjautis.
O jau kai žaidžia 
