Spausdinti
Noriu jums papasakoti apie savo du nuostabius augintinius. Tai mūsų šunelis Dagis ir vėžlienė Džoana. Dagučiui šią vasarą sueis 10 metų, o Džoana pas mus jau gyvena šeštus metus.
Dagutis mūsų namuose auga dar nuo mano mokyklos laikų, jį man padovanojo mano klasiokas, taip jis ir atsirado pas mus. Tai negrynaveislis, tačiau labai meilus, draugiškas šuo. Taip pat geras sargas ir mano vyresnėlio žaidimų kompanionas. Dagutis gyvena lauke, turi savo voljerą ir apšildintą būdelę.
Na, o Džoana maždaug metus buvo vadinama Džo. Taip taip, nesijuokite, nes ilgai manėme, kad ji „berniukas“, bet paskaičiusi knygelę apie vėžlius išsiaiškinau, kad auginame merginą. Taigi Džo virto Džoana!
Vyras ją atrado netoli Neries, kažkas turbūt netyčia ją ten pamiršo. Nuo tada ji mūsų šeimoje. Džoana be galo mėgsta agurkus, dobilieną ir kiaulpienes, taip pat valgo tik vėžliams skirtą maistelį...
Kai lauke atšyla, ją išnešame į lauką, tada ji „atsigauna“, padeda „bėgioti“. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad vėžliai gali būti tooooookie greiti.
Pasirodo, taip būna, kai atšyla. Paleidi palakstyti į žolynėlį, nusisuki minutėlei – o jos jau nebėra. Štai tokius mes fainuolius auginame!
Mama Rqlyte
aciu, Viltei
cia berniukas o ziurek dabar jau mergaite patapo
smagi istorija apie vėžliukės keitimo lytį
o as visad galvojau kad vezliai tik letai moka vaiksciot
visai demesio nereikalaujantis gyvunas
