Rugpjūčio 10 diena. Jonukui 86 diena. 2 mėnesiai ir 25 diena.
Naktį ir vėl kėlėmės kelis kartus, turbūt 3 val.. Nėra taip baisu, kaip keltis kas dvi valandas, bet mažiukas jau nustojo miegoti naktimis 5-6 valandas. Na vis tiek vis dar manau, kad jam nepatiko vieta, kur gyvenome Palangoje, todėl jis miegojo neramiai.
Šiandien atostogų pabaiga ir vyksime ilgą kelią namo. Visi keliamės jau 8 valandą ryto, ramiai besimėgaudami pusryčiaujame ir pakuojamės daiktus, kurių, atrodo, daugiau nei atsivežėme. Man taip visada buna, kad kažkur vyktant viską pavykta gražiai susipakuoti, tačiau išvyktant daiktai nebetelpa. Diena šiandien ir vėl graži, tačiau ne karšta, todėl kelionė nusimato nesunki.
Prieš išvykstant iš Palangos, būtinai užsukame lauktuvių – žuvies ir vietinių saldumynų. Kokios gi kitos lauktuvės, jei be žuvis. Visi tik ją ir užsisako.
Taigi pajudame link Vilniaus, Jonukas užmiega ir žinome, kad be poros valandų tikrai neatsibus, taigi aš užsnūstu kartu su Jonuku, o prabudus mane pasitinka lietus ir taip visą kelią – tai lyja, tai šviečia saulė.
Pakeliui namo Jonukas keliasi dažniau nei vykstant į priekį, todėl drąsiai sustojame ir mažiukas pasistiprina, o prie Kauno vėl užsukame pavalgyti. Šį kartą valgome visi, ne tik Jonukas, mes įveikiame po cepeliną gigantą.
Jonukas šią kelionę žymiai daugiau bendrauja ir, galima sakyti, valandą iki namų mes prakalbame. Kadangi sėdžiu su mažiuku ant galinės sėdynės, turime puikią erdvę bendrauti.
Namai pasitinka mus tušti ir be kruopelytės šviežio oro, taigi, aš puolu atidarinėti langus ir džiaugiuosi, kad lauke vėsu ir namai prisipildo gaivaus oro. Aš skubu išsikrauti daiktus, nes skubame pasiimti Delfio, kurio per šią savaitę labai pasiilgome. Tai buvo pirmas kartas mums visiems atskirai.
iekvieną dieną Palangoje, pamačius šuniuką, sukirbėdavo mintis „O kaip gi Dlefis?“. Skambindavome vyro broliui ir domėdavomės, ką šuniukas veikė per dieną ir džiaugėmės, kad jam sekasi puikiai. Visą savaitę neapleido jausmas, kad kažko trūksta. Visgi jau beveik metai, kaip Delfis mūsų šeimos narys.
Kol vyras vykta pas savo brolį šuns, mus su Jonuku palieka pas mano tėvus išgerti arbatos. Nebenorime po tokios ilgos kelionės vėl vežti Jonuko toli. Taigi visi laukiame Delfio, o jį pamačius vėl viskas stoja į savo vėžes.
Grįžtame namo jau vakare ir Jonukas po savaitės laiko gauna normalų masažiuką ir mankštelę bei, aišku, maudynes. Reikia po kelionės nusiprausti, kad miegas ramesnis būtų.
Jonukas, aišku, pavalgo ir užmiega visiškai lengvai ir paprastai, tiesiog pats. Kaip man tai patinka.
Projektą "100 dienų su Huggies" pristato HUGGIES NEWBORN sauskelnės!
o uz 8 dienu tikrai svesime 100 Jonuko dienu 😀 tik irasu dar bus 14 😀
aciu uz grazius zodzius, visus perduosiu Jonukui 😀
o del projekto, tai as pati dziaugiuosi, kad to emiausi, dabar kai paskaitau pirmasias dienas, atrodo tiek jau daug visko nutiko, o jau smulkmenu nebepameni...po 100 dienu, bandysiu rasyti ir toliau, bet gal ne taip daznai, gal kas savaite, o gal ir kiekviena diena, ziuresiu 😀 smagu, kad yra skaitanciu...man irgi smagu skaityti realias istorijas, kaip auga vaikuciai, juk tai zymiai smagiau, nei kriminalines Lietuvos naujienos 😀
Kaip itariu arteja i pabaiga Jonuko projektas, manau reikes skelbti protesta, kad sis projektas butu pratestas, nes kiekviena ryta, po Kristijono grozio proceduru ir pusryciu abu einame skaityti kaip sekasi Jonukui. taip fainei, pasiziuri kaip kitiem vaikuciam sekasi 😀. Mum dabar 8 menesiukai, bet su pilveliu irgi vargdavom, budavo 5 ryto tik uzmigdydavim... o Jonukas stebuklingas vaikutis, kad pats uzmiega, musu per savo 8 menesius tik gal tris kartus uzmiges pats, bet mamytes sono ir pienelio jo miegas neima. nu bet kaip nors, ismoksim ir mes patys uzmigt. 😀. o jum didziausios sekmes i r taip noretusi, kad ties simtu dienu nesibaigtu Jonuko projektas 😀. o gal galima ji pratesti ?....
Su 3-uoju mėnesiadieniu ir toliau stipriai, sveikai ir smagiai aukit 😘 🤗 🌷 🌷 🌷
dziaukis tuo prisirisimu 😀 as tai kaifuoju nuo jausmo, kad esu Jonukui nepakeiciama, man sirdis apsala, kai mano priejimas ir paemimas jo ant ranku liudna jo nuotaika nuima kaip mat, momentaliai 😀 taip niekam nepavyksta.
Jo, ir musiskai soskes nebeima, kai atrado savo pirstus 😀 anksciau dar imdavo, o dabar spjauna, kaip koki visuomenes priesa 😀
Jūsų leliukas kaip ir mūsų, tikriausiai soskės neima. Tad ir rankos burnoj. Gal ir mums kada nors pavyks taip užmigti. Bet kol kas aš mano sūneliui esu visas pasaulis. Jam daugiau gali nieko nebūti. Nežinau, kodėl taip yr prisiryšęs😀
zinok net neisivaizduoju kap taip pavyko mums 😀 nieko ypatingo nedareme, tiesiog nuo tos dienos kai baige pilvukas mus kankinti, maziukas pradejo miegoti kaip angeliukas, pats sau guli pabendrauja ir ziurek bac jau ir atsijunges 😀 taip ir vakarais...
aisku turime siek tiek bedele, kad be pirsciuko burnyteje neuzmiega, na bet mus patikino, kol tai yra tik irankis trumpam nusiraminti ir uzmigti, nera blogai, svarbu, kad pirstas nebutu istisai burnyteje, net ir dienos metu kai maziukas bendrauja 😀
ačiū už sveikinimus 😀
Prisidedam prie sveikinimu😀 Kaip jums taip pavyko, kad vaikutis pats užmiega? Maniškis be manes ir be papulio negalvoja miegot.