Benuko gimimo istorija!!!

Sveikutes mielosios skaitytojos ir MK,

Sveikinuosi su jumis jau kaip savo sunelio Benuko, naujai iskepta mama! ( kaip gera tai rasyti) :)...

Sunku apibudinti tuos jausmus, kuriuos jauciau, kai sunelis gime ir dabar, kai jau desimta diena esu jo mamyte! Tai tiesiog nerealu. Kai pirma karta pajutau savo vaiko alsavima, siluma, odeles svelnuma ir kvapa jauciausi lyg rojuje... Asaros liejosi viena po kitos, bet tik is laimes ir dziaugsmo! Jis toks maziukas, toks bejegis... Tiesiog norisi ji glausti prie krutines ir niekada nepaleisti, norisi buciuoti, kol kiekvienas kuno lopinelis bus ismyluotas... Jausmai mano herojui yra tyri ir sventi!!!... Jis dabar man svarbiausias zmogutis gyvenime!...

Gimdymas... Sunkus, ilgas ir reikalaujantis daug jegu- stai kaip galiu apibudinti savo vaiko atejima i si pasauli... Nors viskas jau praeity ir netgi pamirsti visi skausmai ir didelis nerimas, pabandysiu viska prisiminti ir risliai, papasakoti. O pasakoti tikrai yra ka...

Pirmadienis. Maziukas veluoja jau 5 dieneles. Nakti pajauciau, jog vis pamaudena pilvo apacia. Pamaniau, ateina... Atsikelusi laksciau kaip paselusi, turejau tiek energijos, kad galejau kalnus nuversti ( beveik ta ir padariau): susitvarkiau kambarius, pasigaminau valgyti, prisikepiau keksiuku, issiskalbiau visus skalbinius... Ir visa tai dariau jau jausdama lengvus saremius, kurie kartojosi kas 10 minuciu. Buvau be galo patenkinta, nes tikrai dar neskaudejo, o ir galvojau, kad jau, galbut nakti laikysiu savo maza angeleli ant ranku.  Taigi skausmas nuo 12 dienos iki 10 vakaro buvo tikrai pakenciamas, nors ir vakarop pradejo stipreti.  Saremiai stipriai padaznejo ir sustiprejo tik apie 11 valanda nakties kas 5-6 minutes ir tesesi apie 30 sekundziu. Nors ir su ne visai reguliariais saremiais, bet isskubejom i ligonine, nes skausmas jau tikrai buvo sunkus. Ligonineje patikrina - kaklelis visiskai uzsidares, vaziuokit namo! Nusivyle gryztam namo, pasnaudziau gal nepilna valanda su saremiu intarpais. Zodziu, beveik nemiegota praeina pirmoji naktis. Kita diena, ankstu ryta saremiai dvigubai ar net trigubai skaudesni. As vis dar rami, giliai kvepuoju, salia manes musu busimas tetukas ir mama. Saremiai pasidare nereguliarus, bet besitesiantys apie 60- 90 sekundziu. Atrodo nenormalu. Toliau kenciu, nes pasiskambinau i priimamaji, o ten mane informuoja, jog kai pradesiu jausti reguliarius saremius kas 2-3 minutes arba nubegs vandenys, tiesiai vaziuokit i ligonine. Kentejau vel iki 11 valandos, nusprendziu vaziuoti, nes saremiai susireguliavo kas 4 minutes ir tesesi iki 60 sekundziu. Nuvaziuojam ir uhu 2-3 cm atsidarymas. Progresuojam, bet siuncia namo laukti reguliariu saremiu kas 3-4 i 10 min arba laukti kol gimda prasivers iki 4 cm, tik tada gali guldyti ir laukti gimdymo ( tikra neteisybe, bet taip yra cia, Anglijoje. Leidzia mamoms kankintis). Su didele nostaglija vel vaziuojam namo. Dar viena naktis, be miego, be poilsio. Negalejau net guleti, daug vaiksciojau, bandziau ivairias pozas, kad tik sumazinti skausmus. Siek tiek padejo gilus kvepavimas. Mama su vyru snaudzia, jiems reikejo buti stipresniems uz mane. Iskentusi dar viena nakti ryte skambinu, kad atvaziuoju bent patikrai, nes saremiai vis dar tik kas 4 minutes. Vaziuojam tiesiai i gimdymo centra. Pasaka, sesutes nerealios, visur ramu, visos rupinasi. Patikrina uhu 4 lauktieji cm. Atsipuciau, nuvede i didziule palata su patogumais t.y. dusu, tuoletu ir didele vonia, skirta gimdyti vandenyje. Vaiko sirdele buvo tikrinama kas 15 min. Zodziu, auksta klase. As isipatoginus sau visa patenkinta ant kamuolio sokineju ir su visai nebloga nuotaika laukiam 4 valandas, kol vel tikrins atsidaryma ir jeigu atsidarymas bus 5 cm jau galesiu lipti i lauktaja, silta vonia ( vonia mane labai ramino saremiu metu namuose). Skauda, bet kenciu tyliai ir ramiai, galvoju, juk dabar tai tikrai greitai pamatysiu savo kleckiuka. Vyksta patikrinimas. O gi tik 3 cm atsidarymas! Ka? Kaip? Kodel? Kadangi per ta laika keitesi gydytoju ir sesuciu pamaina - atsakymas: ne tikslus patikrinimas... Pykstu, verkiu, skauda, nebegimdysiu vandenyje, kada pamatysiu maziuka... Stai tokie jausmai vire manyje tuo metu, kai suzinojau, kad neprogresuoju... Siulo vaziuot namo! Mes nebesutikom! Gydytoja pranesa, kad vandenyje nebegimdysiu, todel reikia mane perkelti is gimdymo centro i ligonine, o, bet, taciau nera vietu! Ka!!!???... Su vyru pamastem prasyt cezario, nes laukt ir ir kentet skausma labai pavargau... Cezario nedare, atkalbinejo, pasiule skatinti, nuskausminti ir gimdyti. Nebeturejom jokios kitos iseities, sutikau tik su nuskausminamaisiais. Padare epidura, nuleido vandenis, o pasirodo maziukas apsikakojes vandenuke, nes vandenukas nesvarus. Jauciu begalini nerima, stresa, bet stengiuosi nebenervuoti vaiko, kad dar blogiau nebutu. Pagulde i palata, suleido epidura, pastate kateteri gliukozei leisti, nes buvau visiskai nusilpusi, prijunge aparatus vaiko sirdelei klausyti ir stebeti saremiu daznuma. Zodziu, buvau prijungta prie aparatu, kaip tikra ligoniuke. Klauso maziuko sirdeles, viskas normalu. Saremiai padaznejo, jau zinojau, kad greitai greitai...Pradejo pamazu skatinti ir ka jus manot, maziuko sirdele pradejo letai plakti, mat vaikui skatinamieji nepatiko. Sustabde. Vel tikrina atsidaryma, tie patys 3cm!!! Jus isivaizduojat!!! Neitiketina!!! Po 12 valandu ne centimetro neatsidariau. O saremiai jau padazneje buvo iki 3-4 per 10 min. Nepadejo net skatinamieji. Kai pradejo vienas po kito rinktis daktarai, supratau, kad kazkas negerai. Pati jauciausi issekusi, visiskai sutrikusi ir laukiau ka jie sakys. Siulo '' emergency'' cezari. Akis aptemde asaros, galvojau, ar mano vaikas sveikas, ar jam viskas gerai. Aisku, kad be jokiu apmastymu - cezaris. Ir ka gi, po geros valandos jau turejau savo aukseli. Po tu didziausiu skausmu, nemiegotu beveik 48 valandu jauciausi pavargusi, issekusi, bet pagaliau laiminga laikydama savo suneli Bena ant ranku.... Cezario operacija buvo sekminga, taciau labai daug nukraujavau... Iki dabar jauciasi silpnumas, bet tai netrugdo man dziaugtis savo vaiku, ji maitinti ir juo rupintis...

Apie Benuka. Gime vaikas 22:52 birzelio 11 diena, tikrai sveikas, 4 kilogramu svorio, apie 57 centimetrus ugio, ilgas ir kudas, kaip tetis, bet is veiduko labai panasus i mamyte ( kolkas) :)... Ligonineje gulejom vos keleta dienu, kita diena jau pradejau judeti, norejau kuo greiciau reabilituotis, kad tinkamai galeciau rupintis savo suneliu. Mums kolkas visai neblogai sekasi, pieneli issaukiau jau trecioje dienoje. Benukui jauciuosi reikalinga kiekviena minute, tai nerealu! Tai pasakiska!!! Tai stebuklinga!!! Tai tikru tikriausia palaima!!!...

Padeka! Pats nuosirdziausias, didziausias ACIU mano mamytei ir mano busimam vyrui Kestukui!!! Aciu uz palaikyma, aciu uz rupesti, aciu uz kantrybe, aciu uz meile!!! Jus mano angelai sargai, be jusu man butu buve sunkiau!!!

Stai tokia istorija mielosios! :) kai tik rasiu daugiau laisvo laiko, pranesiu kaip mes augam ir stiprejam. Kolkas esam sveiki ir guvus, mazai verkiam, daug miegam ir kiekviena diena vis tobulejam!!! :)

Linkejimai nuo Benuko ir mamos Gintares!

P.S. Aciu uz nominacija '' Sauniausia nestute 2014'' :). Nesitikejau ir buvau maloniai nustebinta! ;). Sorriukas uz LT raidziu nebuvima.