Gimdymas

Nėštumas - tai mano vaikystes svajonė,  būti mama man kažkas nuostabaus. Tas mažas žmogutis kuriam suteikei gyvybę tai gyvenimo prasmė.  Man jo teko laukti gana ilgai ( bent man tai buvo labai ilgas, lauktas stebuklas) praėjo ilgi 18 mėnesių kada sužinojau tą nuostabią žinią, kad laukiuosi. Bet ši istorija ne apie tai...

Terminas gimdyti buvo rugpjūčio 2d. Labai laukiau, kada pajusiu kažkokius požymius kad vaikelis jau pasiruošęs išvysti pasaulį. Labai laukiau jo gimtadienio. Bet viskas užsitęsė kiek ilgiau nei tikejausi. Rugpjūčio 11d. Nuvažiavau i Kaune esančius P. mažylio gimdimo namus. Mane apžiūrėjo, vaiko tonusai buvo geri, bet kadangi jau buvau pernešiojusi 9 dienas mane paguldė stebejimui. Tikėjausi kad artimiausiu metu kažkas prasidės ir jau greitai laikysiu savo sūnelį rankose, bet... Ėjo dienos, ir nieko, jokių požymių, kad vaikutis ruošiasi išvysti pasaulį.. Judesius jutau puikiai ( jis nuo pat 16 savaitės buvo labai aktyvus pilvelyje), tonusai buvo geri, tad laukėme toliau.. Laukėme iki rugpjūčio 16 d. Tą rytą mane apžiūrėjo daktaras, ir pasakė, kad daugiau laukti nebegalime, šiandien bus mažylio gimimo diena. Sužinojusi šias naujienas, labai apsidžiaugiau, nes tos dienos laukiau labai ilgai... Pradžiai įdėjo kažkokią tabletę kuri turėjo paskatinti plėstis kaklelį,  bet reikalai nepajudėjo,  kaklelis buvo prasiveres 1cm. Jokių kitų požymių,  sąrėmių nejutau. Laukėme...  Praejus 4 valandoms, niekas nepasikeitė,  tada jau mane perkėlė į gimdymo palatą. Tada kirpo vandenis. Vandenys buvo skaidrūs, sakė kad nepanašu kad pernešiota. ( kadangi planavome vaikeli ilgai, tikrai žinojau kada pastojau ir kad nustatyta data yra tikslinga, vet tiesa nesu medikė negaliu ginčytis).  

Po keliu valandų prasidėjo sąrėmiai. Atvyko ir mano vyras. Jau reikėjo palaikymo. Patikrino daktaras kalnelį,  nieko naujo, tas pats 1 cm. Pasiūlė nusiskausminti, pasakydamas kad nežinia kiek ilgai teks kankintis, o ir vargu ar pati pagimdysiu ( nes vaisius buvo didelis planavo kad bus virš 4 kg) paklausiau daktaro, suleido epidiurą. Tai buvo apie 16 val. Skausmai dingo, dar pakalbejau su vyru, ir nusprendžiau pailsėti. Užsnūdau, ir staiga pradėjo pipseti aparatas kuris tikrino vaikelio tonusus. Atėjęs daktaras patikrino kaklelį jis jau buvo pilnai atsivėręs.  Buvo 18:30. Ir pasakė kad jau tuoj gimdysiu, tik dar reikia palaukti, kada vaikelis pasiruoš. 

Mano galvoje buvo labai daug minčių , kaip viskas taip greitai? Tas nuostabus jausmas kai supratau, kad tuoj tuoj laikysiu vaikelį savo rankose. Nepraėjus nei valandai, prasidėjo gimdymas. Subėgo į palatą daug žmonių baltais chalatais.. Su vyru buvome susitarę, kad kai prisidės gimdymas jis išeis ir vaikelio atėjimo lauks už durų. ;) 

Daktaras pasižiūrėjo vaikelio tonusus, sušuko vaisiui truksta deguonies, atsisuko į mane ir pasakė tu turi labai pasistengti stumti taisiklingai, nes per kelia stumymus turi pagimdyti. Viskas turi būti labai greitai. Aš šiek tiek išsigandau, bet žinojau kad viskas bus gerai, jei klausysiu ką daktaras sakys. Bėda buvo ta, kad epidiuras pilbai nenustojo veikti, ir aš skausmo nejutau, jutau tik didelį norą stumti...

Daktaras pasakė kad kai pradėsi jausti skausmą stumsi.. Pasakiau "man atrodo, kad dabar" ir daktaras padėjo man, paspausdamas pilvą iš viršaus,  kitas stumimas jau buvo mano rankose, na ir su trečiu stumimu man gimė nuostabus berniukas... Ak ta akimirka kai išgirdau jo verksmą buvo kažkas nuostabaus... 19:55 gimė nuostabus 4,5692 kg ir 56cm berniukas. Ašaros mano akyse, ir noras kuo greičiau paimti jį į savo glėbį,  tačiau vaikutis buvo pritraukes žalių vandenų į plaučius,  ir jį turėjo skubiai išsinešti kad išvalytų juos. Man tik parodė mažylį ir išsinešė.  Ak.. Bet aš labai pasitikėjau daktarais, ir žinojau kad viskas dėl mažylio gerovės. 

Po 4 valandų man sveiką mano berniuką.  

Ak, kaip gera prisiminti Ugniuko gimimo dieną. Ačiū už galimybę pasidalinti prisiminimais mažylio gimtadienio.