Pradėsiu nuo mažo prisipažinimo - esu didelė bailė. Kažkokių naujų dalykų imu bijoti iš anksto ir prisigalvoju visokių baisybių. O kas liečia gimdymą - tą siaubo istorijom apipintą vos ne šventą veiksmą, kai moteris virsta mama, laikiau vienu iš baisiausių ir sunkiausių dalykų, nes teko prisiskaityti daug baisių istorijų ne tik apie patį gimdymo procesą, bet ir apie tai, kad gydytojai be pakišos nedaro nieko, būna grubūs ir nedėmesingi.
Ir apėmė baimė ne tik dėl to, kad gal gi skaudės, gal bus komplikacijų, bet ir dėl to, o kaip elgtis nuvykus į ligoninę. Ar duoti tą kyšį, ar išvis neduoti, o jei duoti, tai kaip kada ir kam... o jei man bus blogai, o manęs neprižiūrės kaip reikia...
Vienu žodžiu, realios baimės gal ir nebuvo, bet buvo daug tuščių svarstymų ir prisigalvotų baimių.
O gavosi viskas savaime, labai greitai ir truputį juokingai.
Gimdymas prasidėjo naktį. Tada dar nesupratau, bet, pasirodo, nubėgo tik dalis vandenų. Nuėjau į dušą, susitvarkiau. Apie trečią nakties pažadinau vyrą, išgėrėm arbatos.
Tiesa, man ją gerti sekėsi sunkiai, nes, priešingai dažnai versijai, kad sąrėmiai būna reti ir mažai skausmingi, ir tik paskui dažnėja ir skauda stipriau, man jie iš pat pradžių buvo kas penkias minutes ir labai skausmingi.
Mašinoj jau pukšėjau ir galvojau, kad tuoj nuo skausmo ir numirsiu.
Šeštą ryto atvykom į ligoninę. Čia mane apžiūrėjo ir pareiškė, kad iki gimdymo dar toli, vandenys nenutekėję, kaklelis beveik neatsivėręs, ir apskritai, tuoj keisis pamaina. Važiuokit namo. Suprask, ne laiku atvažiavai.
Bet važiuoti namo su skausmais kas 4-5 minutes tikrai noro nebuvo, o kaip aš jau paskui suprasiu, kad jau dabar tai tikrai gimdau ir viskas kiek reikia ir kur reikia atsivėrė? Prisiprašiau, kad guldytų jau dabar.
Gulėjau gulėjau, - apžiūrėjo daktaras. Pasakė, kad gimdysiu turbūt tik vakare, dirbtinai nuleido vandenis. Tada supratau viena, kad ir kokia norėjau būti didvyrė ir gimdyti be nuskausminamųjų, mano skausmo slenkstis žemas ir aš pasidaviau - paprašiau nuskausminimo.
Iki šiol randu daug straipsnių su skirtingom nuomonėm apie epidūrą, bet dėl savęs pačios nuspręndžiau, kad antrą sykį tikrai bent jau pasistengsiu apseiti be jos.
Taip, tada skausmas dingo ir gimdymas pasirodė ir greitas ir lengvas, bet po gimdymo iki šiol kankinuosi dėl nugaros skausmo. Pasak kai kurių teorijų, būtent dėl to dūrio į stuburą daugeliui moterų pradeda skaudėti nugarą. Dėl to net į rebilitaciją vaikščiojau.
Na bet čia ne apie tai. Po nuskausminimo viskas praskriejo kaip kometa. Sutarėm su vyru, kad jis dalyvaus gimdyme, bet kadangi laukti lyg ir reikėjo ilgai, jis išsiprašė pavalgyti.
Tik vyrui išėjus, atėjo daktaras, apžiūrėjo ir pranešė, kad va jau, pasirodo gimdysiu dabar. Iš nuostabos trumpam net sustingau. Pagalvojau, o tai kaip dabar taip...be vyro...viena. Baisu! Bet skambinti ir kviesti vyrą visgi nenorėjau. Kažkaip pagalvojau, na gi žmogus valgyti išėjo... Dabar kai pagalvoju, kažkaip juokinga. Juk čia gimdymas, o ten kažkokie kotletai.
Na bet ką, procesas prasidėjo, gimdau. Atsidaro durys, grįžta papietavęs vyras. Stovi tarpdury toks nustebęs ir šiek tiek išsigandęs, vos durų atgal neuždarė, o daktaras jam taip entuziastingai - tai užeik!
O man iškart kažkaip ramiau pasidarė. Tiesa, visos tos filmų scenos apie laikymąsi už rankyčių ir švelnius žvilgsnius - tai ne apie mus. Daktaras liepė tokias nesąmones pamiršti ir netrukdyti gimdymui. "Už rankyčių pasilaikysite paskui, o dabar reikia dirbti". Vyras tik žodžiais palaikė, vilgė lūpas vandeniu. O aš visa susirietus kažkokia varlės poza "dirbau".
Nors ir neskaudėjo, sąrėmius puikiai jaučiau. Neprireikė nei daktaro komandų, kada stumpti, nei aparato parodymų. Tačiau pati išstumti nesugebėjau,mane kirpo.
O tada jau labai greitai mano džiaugsmelis buvo paguldytas man ant krūtinės. Tiesa, ir čia daktaras dar nutarė pajuokauti. Prieš pat paduodant man sūnelį, paklausė, ko laukiam. Pasakėm, kad berniuko. O gydytojas taip linksmai - "tai sveikinu, mergytė!"
Bet turbūt smegenys jau ir taip buvo "perkaitusios", todėl tokios informacijos net nepriėmė. Pamenu tik atsakiau, kad negalima taip juokauti. Labai laukiau sūnelio ir nors niekada nelaikiau savęs labai jau sentimentalia, akys truputį sudrėko..
Prieš išeidamas daktaras palinkėjo dar kartą grįžti po dviejų metų. Tai va, jo palinkėjimas beveik tiksliai pildosi. Grįšim po beveik trijų.
Ir šį sykį kažkodėl bijau dar labiau. Būtent todėl, kad dabar jau žinau, kaip ir kas ir ima baimė, o kas jei šį kartą nebus taip smagu.
Bet! Baimes aš įveiksiu, kaip sakoma, iš gimdymo namų nė viena neišvažiavo nepagimdžius!
Linkiu visoms mamoms neprisigalvoti, ko nereikia ir nekurti problemų anksčiau laiko. Tikėkite, kad viskas bus gerai!
