Per tas penkias žiemos dienas mano gyvenime įvyko labai daug. Iš pradžių patologinis skyrius, nežinomybė, kas ir kaip bus, galop paskirta data operacijai ir lemiamas rytas – operacinė, balti chalatai, įrankiai ant stalo... Mano gyvenimo auksui į pasaulį padėjo ateiti dviejų gydytojų rankos – jų patirtis, šaltas protas ir atsakomybė už žmogaus gyvybę. Tą rytą gulint ant operacinio stalo atrodė, kad praėjo amžinybė, bet iš tikro tik 22 minutės. „8:52!“ - sušuko. Nuskambėjo skardus balselis. Tai gražiausias garsas, kurį iki tol buvau girdėjusi! Iš už nugaros drąsinančius žodžius kuždėjo nuostabi anesteziologė. – „Žiūrėk, kokia gražuolė", - sakė. Toji gražuolė buvo paguldyta man ant krūtinės ir, dievaži, atsimerkė ir savo elektrinėmis akutėmis pažvelgė į mane. „Sveika, mieloji!“ - mintyse sakiau. Kažkas tuo metu skubėjo į darbą, kažkas pusryčiavo ar skaitė laikraštį. Kitiems tai buvo įprasta diena, o man – didingiausia akimirka. Galvoje tūkstantis minčių... Mergyte mano, aš nežinau, kaip viskas bus toliau, aš bijojau, aš dvejojau, bet aš išmoksiu. Mes abi kartu visko išmoksim ir užaugsim – MAMA ir DUKRA. 
Blogų konkursas: Mano gimdymo istorija
