Gegužės 18 d., penktadienį, būdami 3 dienų amžiaus pakavomės vykti į namučius, kuriuose laukė sava lova, savos sienos ir savas kvapas.
Su vyru sprendėme daug dilemų. Kaip aprengti Jonuką? O gal sušals? O ar bus patogu? O kaip su ta automobiline kėdute elgtis? Kaip man sėdėti mašinoje, kad būtų patogu (po gimdymo kol kas galėjau sėdėti tik ant šono).
Na bet man pasikonsultavus su mama, o vyrui su akušere, priėmėme sprendimus, nusiraminome ir skubėjome pakuotis. Buvome nusiteikę puikiai. Ta proga po dviejų dienų lietaus su žaibais ir perkūnijomis nušvito saulė.
P.S. Beje, mama sakė, kad kaip tik tuo metu, kai užgimė Jonukas, 5 kartus labai stipriai sugriaudėjo. Na mes su vyru negirdėjome...
Taigi kelionė namo šiek tiek prailgo, nes važiavome vėžlio greičiu, dėl atsargumo, tačiau sūnelis miegojo visą kelią namo.
Įžengus į namus mus pasitiko krūva balionų, gardus naminio maisto kvapas ir mano mamytės šypsena. Pasirodo, man nežinant ji su mano vyru iš pat ryto spėjo papuošti ir paruošti namus mūsų su Jonuku grįžimui. Ačiū mamai, kad ji tokia yra!
Taip pat Jonuką pasitiko kitas šeimos narys, mūsų šuniukas Delfis, kuris labai nekantraudamas pradėjo Jonuką uostinėti. Mūsų šuniukas gimė tą patį mėnesį, kaip ir aš pastojau, todėl nėštumo metu vis juokaudavome, kad Delfiui tiek pat laiko, kaip mano pilvukui ir dabar jie su Jonuku vienodo amžiaus.
Iš tikrųjų tai buvo dilema nuo pat pradžių: pirmiausia mes nusižiūrėjome ir užsisakėme šuniuką, o tik po to sužinojau, kad laukiuosi ir reikėjo nuspręsti, šuniuką visgi imame ar ne, bet aš šiuo klausimu buvau tvirtai nusprendusi, kad jei taip įvyko, reiškia taip ir turi būti.
Nėštumo metu skaitėme ir domėjomės, kaip šuniuką paruošti vaikiuko atėjimui į šeimą, vyras užsiėmė dresavimu. Na bent jau protingi dėdės kinologai sako, kad mūsų veislės šuniukai labai myli vaikus. Aišku, žiūrėsime, kaip bus ateityje ir būtinai apie tai parašysiu.
Atvykus į namus Jonukas taip ir neprabudo ir dar numigo geras porą valandėlių savo naujoje lovytėje, pagamintoje pagal užsakymą (ačiū dėdei) ir savo naujuose pataliukuose, kuriuos pasiuvo prosenelė (ačiū ir jai).
Miegas, manau, buvo tikrai saldus. Visą likusią dieną sūnelis išmiegojo puikiai ir ramiai, o mes su vyru atsipūtėme pagaliau grįžę į savo namus. Visgi namai yra namai.
Vakare į svečius užsuko ir senelis, t.y. mano tėvelis ir visi pavakarieniavome ir pasidalinome įspūdžiais.
P.S. Nuo tėvelių ir nuo vyro gavau nuostabią padėkos dovaną – žiedelį, kuris visą gyvenimą turėtų man priminti Jonuko gimimą. O Jonukas gavo labai gražų pleduką šuniuką, kuris šildys jį vėsiais vakarais.
P.P.S. Aišku, reikės dar truputėlį palaukti, kol žiedas tilps man ant piršto. Per nėštumą priaugtas svoris po truputėlį mažėja.
Kaip gražu . Sveikinimai 🌷 🌷 🌷
kaip miela
😉 graziai aprasyta 😀
kaip miela skaityti 😀 saunuole 😀