Godos nėštumo blogas: PABAIGA!

O štai ir aš - oficialiai daugiavaikė (reikėtų naujo žodžio “daugiadukrė”) mama :) Net neabejoju, ar pirmas, antras, ar dešimtas vaikas - kiekvieną kartą kiekvieną mamą užplūsta neįtikėtini jausmai, kai padeda tokį šlapią, šiltą gumulėlį tau ant pilvo. Rodos, čia dar girdi komandas stumti, o kitą akimirką VISKAS - nėštumas baigtas, prasideda motinystė. 

Taip jaučiuosi ir aš - tiesiog begalo bekrašto LAIMINGA. O dabar, paskutinis mano nėštumo blogo įrašas!

Gimdymas: pradžia

Kaip ir minėjau, po pagulėjimo pataloginiame skyriuje su diagnoze “nėščiųjų cholestazė” gavau nurodymą ketvirtadienį prieš aštuntą pasirodyti priėmime ir sakyti, kad reikia gimdyti. 

Vyras juokiasi, kad išbandėme visus įmanomus gimdymo pradžios būdus - Smiltės “pasiimti” važiavome po namuose prasidėjusių natūralių sąrėmių, Eleonorą mums visai netikėtai iškrapštė su skatinamaisiais, o Olivijos vizitas buvo suplanuotas iš anksto. 

Vilniaus gimdymo namuose - ankstyvas rytas, keičiasi pamainos, tuščia, visas personalas smagiai darbingai nusiteikęs. 8.30 jau pasiekiau gimdymo palatą (gal geresnis žodis nei gimdykla?), pradėjo matuoti tonus, paėmė kraujo mėginį (nes pasakiau, kad norėsiu epidūrinio nuskausminimo) ir netrukus nuleido vandenis. Susipažinau su gydytoja ir akušere - paspaudėme smagiai rankas viena kitai, kad teks bendradarbiauti šiam kely:) 

Įspėjo, jog jeigu po vandenų nuleidimo 2-3 val. neprasideda sąrėmiai, tuomet laukia skatinimas vaistais. To neprireikė, nes po truputį pradėjau jausti skausmus, kurie gulint dar buvo nieko, bet atsistojus ir pradėjus vaikščioti stiprėjo kosminiu greičiu tiek skausmo, tiek dažnumo prasme. Apie 10 val. šaukiuosi akušerę, kad jau galime nuskausminti. 

Epidūrinis nuskausminimas

Prieš tai abu kartus gimdžiau natūraliai, be jokių vaistų, bet šįkart nusprendžiau išbandyti šį metodą. Akušerė palaikė sprendimą, kad nereikia kankintis, o gydytoja dar bandė atkalbėti, kad gali būti sunkesnis stūmimas, vaikučiui gali būti sunkiau ir pan. Dar šiek tiek sudvejojau, bet vyras pritarė sprendimui “epidūras”. 

Patikrino gimdos kaklelį - 6cm atsidarymas, sulašino fiziologinio skysčio, atėjo anesteziologė, purškiamu skysčiu dezinfekavo ir apmarino nugarą, liepė atsisėsti “turkiškai” ir įvedė kateterį tarp stuburo slankstelių. Galvojau, kad tai labai skausminga, bet iš tiesų procedūra tikrai nebaisi, tik sunku sėdėti ir nejudėti, ypač kai vyksta sąrėmiai. 

Eh... pradėjo veikti vaistai ir apėmė ramybė... Kojos aptirpusios, sąrėmių nejaučiu, vienas malonumas taip gimdyti (prisimenant pvz 14 val. sąrėmius su Smilte). Epidūre, kur tu buvai anksčiau, kodėl aš tavęs nenorėjau???? Atsisėdau ant kamuolio, ramiai sau sūpuojuosi, bet jau po valandos vėl pradėjau jausti skausmus. 11.30 val. prašau dar gerųjų vaistukų. Suleidžia, netrukus patikrina kaklelį ir visi 10 cm! Didžioji kelionė prasideda!

Gimdymas: rezultatas

Kloja, ruošia lovą, lašina fiziologinį skystį, kad šiek tiek praplauti sulašintus vaistus ir šimtą penkiolika kartų klausia ar nesinori stumti ir primena, kad negavaus komandos NEGALIMA to daryti. Aš paklusni, klausau nurodymų ir tik gavusi leidimą “pabandyti” bandau. Akušerė laukia pasiruošusi, ateina gydytoja, liepia stumti dar kartą ir dar, o tada sustoti. Dar vienas prakvėpuotas sąrėmis, pasistanginimas ir... 12.12 val. pasaulį išvydo Olivija! 

Abu su vyru verkiame, mažylė man ant pilvo irgi verkia. TOBULA!

Pirmoji para

Šiandien atėjo akušerė ir klausia kada gimdžiau. Sakau - vakar dieną, ji nustebusi žiūri: “Tai kodėl jūs tokia žvali?”. Iš tiesų, jaučiuosi neįtikėtinai gerai. Gal maratono nenubėgčiau, bet į vaikų varžybas galėčiau registruotis. Šiek tiek maudžia nugarą epidūro dūrio vietoje (nors anestiozologė tikina, kad to negali būti), pilvas liula, gimda labai skausmingai traukiasi žindant (sako, su kiekvienu vaiku šis skausmas vis stipresnis), bet tai ir viskas. 

Vakar vakare jau atbildėjo didžiosios sesės aplankyti mažosios. Keista, Eleonoriuką dabar vadinti ne mažėle, o vidurinėle ir kaip visad prie tokių mažiukų, supranti KOKS jau didelis tas vaikas. 

Smiltė prisipažino, kad tikėjosi šiek tiek didesnės sesės, Eleonora vis glostė ir bučiavo Oliviją. Ir, žinoma, abi labai norėjo panešioti... Meilė begalinė, tik svarbiausia, jog ji nebūtų skausminga :)

Olivija 

Kol kas turiu tobulą vaiką. Ji arba miega, arba atsibudusi savo tamsiomis akimis dairosi aplink. Vakare užmigo 21 val. budinosi gal prieš keturias. Verkė tik skiepijant. 

Į ką panaši neklauskite, nes manau, kad visi be išimties leliukai yra labiausiai panašūs į leliukus :) Jeigu pagal dabartinę išvaizdą spręsčiau, tai galėčiau įtarinėti savo močiutę turėjus meilės nuotykių su kinų tautybės vyrais, nes akys nuo patinimo pailgos, o visą giminę linkus į stiprų nutukimą, nes žandai net svyra į šonus. 

Noriu padėkoti visoms, kurios skaitė mano blogą: padarėte, padrąsinote, gyrėte, sakėte savo nuomonę, komentavote, tylėjote, kartu išgyvenote ir visaip kitaip išjautėte visus potyrius kartu su manimi. Pradėjusi rašyti, galvojau, kad neturėsiu apie ką, kad mano požiūris į nėštumą ne visai priimtinas, humoras netradicinis ir liksiu daugiau mažiau nesuprasta. Bet jūs esate nuostabios skaitytojos - su jumis šis nėštumas buvo pats smagiausias! 

Taip pat širdingas ačiū vakar taip šauniai, maloniai ir profesionaliai padėjusioms akušerei Boženai ir gydytojai Laimai.

Bučkiai iš palatos ir tikiuosi ryt vykti namo!