Joninių saulėtekio mergaitės atėjimas

    Papartis.... Dukrytė... Kaip glaudžiai susiję šie du dalykai ir kokius nuostabius prisiminimus jie man kelia. Dabar liko tik prisiminimai, o dar visai neseniai gyvenau šiuo laukimu. Žiūriu į nuostabią dukrelę  ir mintimis grįžtu į praeitį 9mėnesius atgal.

      Rugsėjo pabaiga.Viena diena- nors lyg ir įprasta- jaučiau, ji kitokia. Visą dieną jaučiausi keistai mieguista ir širdyje suvirpėjo nuojauta- gal manyje apsigyveno mažas žmogutis.

       Kai tik sužinojau, kad iš tikrųjų aš laukiuosi, kažkodėl savo mažąjį žmogutį pradėjau vadinti Joninių vaiku ( pagal tos ypatingos rugsėjo dienos savijautą). Ir mintyse vis išryškėdavo mažos mergytės vizija. Nors žinojau, kad negaliu  čia ir dabar galvot apie mergytę, juk nežinau, kas, mergaitė ar berniukas,pasirinko man būti jo mama, bet nuojauta ir mintys buvo stipresni už mano protą- Joninių mergaitė vis giliau skverbėsi į mano širdį.

                 Vaikučiams dar kol kas nesakėme apie būsimą šeimos narį- laukėm dienos, kada galėsime apie tai pasikalbėti. Slinko savaitės, mėnesiai. Kalėdos. Viena iš vyresniųjų- dukrytė Salomėja- Kalėdų seneliui pasakė eilėraštį, atspindinčią jos svajonę:

                  Beždžionės nenoriu,

                   Lėlės taip pat ne.

                    Ko trokštu, Seneli, ir Tau nežinia.

                     Man mažą sesutę padėk po egle-

                     Akytėm žydrom ir suknyte žalia.

                     Ir lopšį padėk, kad supčiau ten ją.

                     Tokia tai mano didžiausia svaja.

            Nežinau net kaip tai pavadinti. Gal stipria nuojauta? Juk niekad anksčiau ji apie tai nekalbėdavo ir nesvajodavo. Matyt ir jos širdelė tiesiog jautė stebuklą.

            Kai vaikučiams pasakėm, kad turėsim sesę arba brolį, iškart visi labai norėjo sesės. Mudvi su Salomėja net vardą išrinkome - MEILĖ. Ir šiuo vardu visi vadinom pilvelyje augančią gyvybę, nors tikrai nežinojom ,kad ten sesė.

               20savaičių echoskopas. Gydytoja užsimena, kad galbūt turėsim dukrytę. Aš širdyje nudžiungu ir sakau gydytojai : '' Aš žinojau, aš nujaučiau tai - mes net vardą mažylei išrinkom , ji mūsų Meilė" .

              Laikas bėgo. Terminas kada gydytojų manymu turėjo pasaulį išvysti mūsų brangenybė buvo birželio 9-11dienos. O mano mintyse vis sukosi: "Juk ji mano Joninių vaikas". Gydytoja juokavo : " Nieks net neleistų Jums nešiot mažylio iki pat Joninių".Nors aš jai užsiminiau, kad žinau savo kūdikio pradėjimo datą.

               Atėjo ir birželis.Dienos bėgo... Praėjo ir 9diena... Ir 11diena(kurią mes , beje , buvom Vilniuje Mamyčių klubo 8ame gimtadienyje)... 15ą dieną dar ir į Klaipėdos Radailių Dinozaurų parką nuvažiavom - ten praleidom intensyvią ilgą dieną nuo ryto iki vakaro. Visi juokavo, kad mano vaikas gims bet kokiame kitame mieste, tik ne Kėdainiuose. O mano stebuklas delsė... Vis kažko laukė... Mes kasdien jos prašėm : "Mažute, ateik, juk jau seniai praėjo gydytojų Tau paskaičiuota atėjimo data". 17ą dieną dar ir į Uteną kelionę turėjom .Su vyru pasvajodavom, kaip gimdysim juokamiesi ir mūsų mažutė į pasaulį ateis su šypsena.

               Birželio 19oji - praėjo 10dienų nuo gydytojų nustatyto termino. Gydytojas uzsimena, kad nuo šios dienos jis nebegali prisiimti atsakomybės už mano ir vaiko gyvybę. Pagal įstatymą aš turiu gultis į ligoninę ir , jei noriu, pasirašius raštą, kad sau prisiimu atsakomybę, kasdien po kelis kartus turiu apsilankyti ligoninėje apžiūrai, vaikučio širdelės tonų užrašymui. Aš taip ir padariau - oficialiai gulėjau ligoninėje, kasdien pasirašinėjau ir realiai buvau namuose. Įtempta savaitė su gydytojų įkalbinėjimais nelaukti... Bet aš laukiau, pagal vaikiuko pradėjimo datą, mano data buvo birželio 20-26dienos. Ir dar ta ypatinga nuojauta - Joninių vaikas... Pasitikėjau savo mažyle - norėjau, kad ji pati ateitų, kada ji nori, o ne išplėštų, kada gydytojams atrodo reikalinga tai padaryti.Beveik visą savaitę vaikščiojau su 5cm kaklelio atsidarymu.

               23diena.Gydytojai lengviau atsikvepia, kai pasakau, kad vakare sugrįšiu ir pasiliksiu nakvoti jau ligoninėje. Vakare sugrįžus manęs dar paklausia: "Gal šiandien gimdyti norite? " Atsakau, kad ne, kad pailsėsiu iki ryto, o tada nuspręsim . Dar vyrui pajuokauju, kad gal sulauks skambučio naktį. Bet jis tik šypteli , nes mano žodžiai neatrodo jam įtikėtini. Kitą dieną- 24dieną - 9valandą ryto turėjo būti vėl eilinė apžiūra, bet...

           Naktis iš 23dienos į 24dieną.Aš jau ilsėjausi. Nuo vidurnakčio iki 2valandos sapnavau , kad man kažką skauda. Iš tikrųjų nesapnavau, tikrai skaudėjo, bet aš dar sugebėjau miegoti ir maniau, kad sapnuoju. Nuo 2valandos pabudau, nes supratau, kad iš tikro skauda - kas 6minutes. Bandžiau dar gulėti, bet sąrėmiai nesiliovė. Būčiau buvus namuose, tai tikriausiai prisileisčiau vonią ir joje pabūčiau, nes gal tai tik netikras aliarmas? Ir naktis.... Kažkaip nejauku trukdyti medicinos personalą. O kas jeigu dar ne? Vis tik apie 2:50val išsliuogiu iš palatos ir susirandu seselę. Prasitariu apie pasikartojančius sąrėmius. Ji eina man užrašinėti vaikučio širdelės tonų ir konstatuoja, kad kartais sąrėmiai net fiksuojami ir kas 2minutes. Pasibaigus tonų užrašymui, ji iškviečia gydytoją. Gydytoja patikrina kaklelį - 7cm. Seselė man atneša marskinius , o aš dar pasitikslinu, ar tikrai nebegaliu grįžti miegoti. Atrodo ne. Grįžtu į palatą pasidėti savo daiktų ir paskambinti vyrui. Vyras greit pakelia, nes nemiega - pasirodo jauniausia dukrytė Dorotėja pabudo dar prieš man paskambinant. Paklausiu , ar atvažiuos. Vyras sutrinka , klausdamas , ar jau . Atsakau :  ''Gal" , nes man pačiai dar viskas atrodo kaip sapnas. Laukiu gimdykloje, greit atvažiuoja ir vyras. Brėkštant dar dar juokėmės ir lengvais judesiais šokom , kad mažiau skaudėtų, kol gimdyklą paruoš. Nors sąrėmiai ne iki juokų jau buvo, bet aš svajojau gimdyti juokdamasi . Vizijos susidarymas iš anksčiau visad bent man labai padeda.Ateina laikas, kai sunku net stovėti. Paguldo ant stalo -  atsivėrimas 10cm. Nuleidžia vandenis. Dar paklausiu akušerės,kiek laiko užtruksiu ir gaunu atsakymą, kad, jei labai pasistengsiu , 5minutes. Sakau : "Nejuokaukit". Tikrai netikėjau, galvojau tik nuramint nori. Bet... 2ilgi rimti stūmimai ir akušerės žodžiais tariant tarsi mažylė tiesiog šaute iššovė. Tik dar prieš paskutinį stūmimą liepė ne stumt , o kvėpuot. O man taip skauda, jaučiu kaip vaikas gimsta pats, kaip sulaikyt , kaip nestumt? Taip laikiausi, taip laikiausi, kad kai leido stumt, net šūktelėjau-su paskutiniu iškvėpimu 4:45val ,Joninių saulei tekant, iššovė mano raganaitė, kaip ant šluotos išskrido.

            Mūsų Meilė Jonė, mūsų šypsenėlė - tikra Meilė ir tikras Joninių stebuklas .

        Tokia ta mano gimdymo istorija.