Jurgitos blogas: "Mama, man smagu turėti broliuką!"

Jau mėnesis, kai mūsų šeima pasipildė ilgai lauktu nauju nariu. Kam kam, o keturmečiui Deimantukui šis įvykis taip pat labai svarbus. Tiek mėnesių vis klausinėjo kol laukiausi, kada broliukas užaugs, ar jau dakarytė išims broliuką ir t.t. Visokeriopai - kalbomis ir žaidybinėmis situacijomis - stengiausi paruošti vyresnėlį leliuko atėjimui (pasakojau, ką darysime, kai atsiras mažiukas; turėjom net tokią lėlę, kuri buvo pakrikštyta broliuku).

Pirmoji Deimanto pažintis su broliuku įvyko dar ligoninėje. Atvyko broliuko pažiūrėti, stebėjosi, koks jis mažytis. Sakė, kad patinka, šypsojosi. Tąkart broliukui ir man atnešė priskynęs baltų tręšnių žiedų (mama man minėjo, kad ir dieną prieš tai jau buvo skynęs ir sakęs, kad veš mamytei su broliu). Ir dabar rašant suvirpa širdelė begalvojant, koks rūpestingas tas mano vyrukas :)

Grįžus namo vėlgi smalsumas ėmė viršų. Žiūrėjo, klausinėjo, vėliau tikėjosi, kad broliukas bus didesnis. Tą supratau iš klausimų: Kodėl jis nekalba? Kodėl jis tik geria? Kodėl jis nevaikšto? Kada aš galėsiu žaisti su broliuku? Ir kt.

Meilė broliui iš Deimantuko pasireiškia noru švelniai paglostyti, patrinti nosytę kaktytę, pabučiuoti. Stebina ir rūpestingumas: vos broliukas suniurzga, tuoj vyresnėlis: „Mama, brolis verkia“. Kartais prajuokina komanduodamas „laikyk, galvytę“, „duok broliui gerti“, „kada maudysim broliuką?“...  Tad kartu ir maudom, ir sauskelnes keičiam, net valgydinam :)

Kokia ta adaptacija? Visgi, ne viskas labai gerai. Išoriškai atrodo, kad Deimantukas džiaugiasi broliuku, tačiau tos permainos šeimoje vis vien jį matyt kažkiek paveikė psichologiškai: vaikas ėmė dažnai nevalingai mirksėti (nervinis tikas). Iki šiolei tokio reiškinio nesam turėję, tad po svaitės bvimo ligoninėj, vos grįžus pastebėjau, kad mano vyrenėliui kažkas negerai su akytėmis. Aišku, sunerimusi iškart kreipiausi į šeimos gydytoją, vėliau į akių specialistą – abu tik pativirtino, jog tai greičiausiai dėl permainų. Sakė, apgaubti vaiką dėmesiu, globa, nes ir taip patiria stresą. Po mėnesio turėtų praeiti. Ką gi, laikas eina, rodos, Deimantukas jau mirksi šiek tiek mažiau. Nors tas mirksėjimas labiausiai ir pasireiškia, kai vaikas akis į akį kalbasi su žmonėmis (kai palaiko akių kontaktą). Labai viliuosi, kad ši bėdelė praeis... Gal kuriai teko susidurti vaikų su nerviniu tiku? (išsiaiškinau, kad jis dažniausiai atsiranda dėl patiriamo streso – atsiradus broliui ar sesei, pradėjus lankyti darželį ar mokyklą ir kt.). Pasidalinkit patirtimi – ar greitai praėjo? Gal vartojot kokius preparatus? Mums rekomendavo raminamąsias arbatėles.

Nepaisant visko, jaučiu, kad broliuko atėjimas Deimantukui yra svarbus ir geras dalykas. Ne veltui vieną vėlyvą vakarą, parėjus maždaug porai savaičių nuo mažylio gimimo, sūnus gulėdamas sako: „Mama, man smagu turėti broliuką“. Nustebau, apsidžiaugiau. Pasakiau, kad mums visiems smagu turėti broliuką, smagu būti visiems kartu. 

Taigi ryšys tarp brolių kuriamas. Bus dar smagiau Deimantukui, kai mažasis Aidutis ims krykštauti, vyresnėlį sekioti akimis ir kitaip reaguoti į šeimynykščius :)