Kaip komedijoje... arba... Faustos gimimas su šypsena

Faustai jau ketveri, o aš dar nesu MK pasidalinusi jos gimimo istorija. Net ir nežinau, kodėl. Gal, kad ši istorija primena linksmą komediją, o gal man pasirodė labai nerimta aprašyt visus tuos įvykius. Visad atrodė, kad gimdymo istorijos turi būti kažkokios stebuklingai gražios, apgaubtos paslapties skraiste.

Fausta į pasaulį atėjo nepaprastai lengvai, o visų žmonių, pasitikusių ją šiame pasaulyje, veiduose tuo metu švietė šypsenos.

„Greitai ir lengvai, greitai ir lengvai, greitai ir lengvai...“ Ši frazė mano mintyse skambėjo ne vieną mėnesį iki pat Faustos atėjimo į pasaulį. Ačiū ponui Šemetai ir jo kursams, kuriuose labai gerai pravėdinau savo smegenis ir pasiruošiau lengvam ir greitam dukrytės atėjimui į pasaulį.

Neminėsiu, kad ir žinia apie trečią nėštumą buvo tarsi iš fantastikos srities (apie tai rašiau savo nėštumo bloge). Ir pats nėštumas buvo gana lengvas.

Prisiminusi paskutinį gimdymą, visuomet juokiuosi. Taip pat ir kursuose buvo žadėta, kad visos gimdysime su šypsena. Taip ir buvo, jei ne dar daugiau.

Viskas prasidėjo lapkričio 30 d. ryte nuo vizito pas gydytoją. Kaip visada, įprasta procedūra, vaikučio apžiūra echoskopu ir pažadas, kad dar savaitę dukrytė saugiai ilsėsis pilvelyje, nors galutinis terminas buvo gruodžio 16 diena. Net gavau beveik 100 proc.garantiją, kad kūdikis bus maždaug 3,5 kg svorio. Prisipažinsiu, būtent dėl to svorio ir pergyvenau, nes Kasparas svėrė daugiau kaip 4 kg, ir gimdžiau jį gana sunkiai.

Laimingi, kad dar turime visą savaitę, su vyru grįžome namo „ilsėtis“. Kadangi artėjo Kalėdos, buvau sumaniusi likusią dienos dalį praleisti ieškodama kalėdinės staltiesės (nežinau kodėl, bet tuo metu iki visiškos laimės man tereikėjo naujos raudonos staltiesės). O vakare dar manęs laukė mergaičių vakarėlis – susitikimas su draugėmis.

Pagaminau pietus, sulaukėm Beno iš mokyklos, Kasparas ilsėjosi pas senelius. Galvoju, nuvešiu Beną į treniruotę, o pati lėksiu po parduotuves.

Apsirengiu, išbučiuoju vyrą, dar pasičiumpu du maišus šiukšlių, jau noriu žengt pro duris ir jaučiu... kažkas lyg bėga... vandenys???

Staiga tą pačią akimirką skamba mano telefonas.

Padedu šiukšlių maišus, Benas kantriai laukia prie durų. Paimu telefoną, atsiliepiu...

- Klausau (pati jaučiu, kad mano balsas sulėtėjęs, tuo pačiu metu klausausi savo kūno, kas vyksta???)

- Sveika, - girdžiu draugės balsą. – Ką veiki? Ar vakare atvažiuosi su mumis susitikt?

- Ne ži nau, - išlemenu ir priduriu, - vešiu tuoj Beną į treniruotę, bet man atrodo, kad  vandenys bėga...

Kitame telefono gale trumpa tyla. Girdžiu vyro balsą iš kambario:

- Kokie tau čia vandenys bėga, niekas ten tau nebėga, gal apsisiusiojai.

Pirma mano mintis – garantuotai apsisiusiojau, aišku, kokie dar vandenys, juk su pirmais dviem jokie vandenys nebėgo!!!

Girdžiu draugės balsą:

- Ar tikrai vandenys?

- Tikriausiai (tuo pat metu apačioje jaučiu dar vieną "pliūpt"), bet važiuoju, nuvešiu Beną, o paskui grįšiu ir žiūrėsiu kas čia man. Ir staiga prisimenu – AŠ DAR NESUSIKROVIAU DAIKTŲ Į LIGONINĘ!!!

- KUR TU VAŽIUOSI, NIEKUR TU NEVAŽIUOSI, - jau rėkte rėkia draugė į telefoną, - veš ji matai dar vaiką į treniruotę, tegu vyras ir veža, o tu kraukis daiktus ir važiuokit į ligoninę. Po treniruotės aš Beną pasaugosiu, važiuosim kartu su juo į mergaičių vakarėlį, sėkmės.

Baigiu kalbėt, nueinu į tualetą ir po dar vieno vandens antplūdžio suprantu, kas vyksta. JAU!!!

Vyras išveža Beną į treniruotę, o aš stoviu koridoriuje apsirengusi paltu, ilgais batais, į kuriuos bėga vanduo... daug vandens (nesuprantu iš kur jo tiek daug!!!) ir nebežinau, ko griebtis. Juk man reikia susidėti daiktus.

Nueinu į vaikų kambarį, atsitūpiu, suglaudžiu kiek įmanoma labiau kojas (tik taip galiu kontroliuoti kranelį ten apačioje) ir kiek pasiekiu apgraibom traukiu kūdikio rūbus, grūdu į tašę, deduosi likusius daiktus, dokumentus, dar lyg kažką parašau MK forume, sulaukiu vyro ir judam.

Ten apačioje kranas tikrai sugedo, vandenys vis pliaupia.

Važiuojam, vyras neblogai nesuteikęs, aš pasimetusi, juk net nespėjau staltiesės nusipirkt, ir staiga prisimenu:

- Mes juk net grynų pinigų neturim!!! Maža ką, prireiks.

- Tikrai neturim, nespėjau išsigrynint, bet gal vėliau po gimdymo, - girdžiu tvirtą vyro balsą.

Įbėgam į gimdymo namų priėmimo skyrių. Daugybė gimdyvių, laukiančių prie durų. Nėr čia ko laukt tokios eilės, kai kranelis atsuktas. Atlapoju duris ir nustebusiai sesutei išrėžiu: „Trečias gimdymas, vandenys labai bėga!!!” (“Net aš taip nebūčiau gerai pasakęs, kaip tu”, – vėliau prisipažino vyras).

- Prašau, užeikit čia, persirenkit, - girdžiu jos balsą.

Pildau kažkokius dokumentus, karts nuo karto pasimuistau. Seselė paklausia: 

- Kas yra? Skauda, sąrėmiai??

“Ne nieko, galvoju, atvažiavau į svečius švęsti, rūpinuos kaip čia atrodau”. Bet pasakau:

- Neskauda, sąrėmių nėra, bet vandenys vis labai bėga.

Mane palydi gydytojo apžiūrai. Perskaitau jo pavardę ant prisegtos kortelės: Šklierius. Hm, girdėtas, draugė gimdė pas jį, buvo labai patenkinta. Apsiraminu. Daktaras labai linksmas, gerai nusiteikęs, paguldo mane ant valdiškos kušetės paklausyti vaikučio tonų, o vandenys plūste plūsta ant palatos grindų. Jaučiuosi nejaukiai.

- Užtvindysit čia mus, - šypsosi daktariukas, - teks gelbėjimosi ratą užsidėt.

 Šypsausi ir aš. Apžiūra persikelia ant linksmosios kėdės.

 - O, jau 6 cm, eime, palydėsiu į gimdymo palatą.

Drebančiom kojom (jau atsirado nemenkas jaudulys) ateinu į palatą, gydytojas supažindina su vaikutį priimsiančia akušere, liepia gulėti ir jokiu būdu nesikelti, nes vandenys tikrai labai bėga, baisu, kad neiškristų virkštelė, o tada jau grėstų cezario pjūvis, kurio aš visiškai nepageidauju.

 - Aš net daiktų nespėjau visų susikrauti, - kažkodėl girdžiu save atviraujanti gydytojui.

- Tai nieko tokio, tik trečias gimdymas, suprantu, tos patirties nėra, va jau su ketvirtu tai tikrai viską spėsit, - juokauja gydytojas, paprašo mūsų įsikurti kuriam laikui ir išeina.

Nepasakosiu visų smulkmenų, tik pamenu, kad buvau labai nepatenkinta liepimu gulėti. Juk pati gerai suvokiau, kad sąrėmiai ištveriami labiau, kai vaikštai. Juolab netrukus pradėjau juos jausti, nestiprius, lengvus, lengvai ištveriamus. Kojinės buvo šlapios šlapios, nuo vandenų bėgimo, bet ne tas buvo svarbiausia.

Susiradau palatoje vieną tašką, kaip mokė kursuose, žiūrėjau į jį, susikaupiau, stengiaus teisingai kvėpuoti ir tie sąrėmiai labai greit praeidavo.

Vyras vis skaitė garsiai anekdotus, kurie atvirai pasakius, man nelabai buvo juokingi. Gydytojas įkišdavo nosį ir paklausdavo, kaip aš jaučiuosi. Pažiūrėdavo į mano veidą ir sakydavo:

- Dar šypsotės, juokaujat, dar ne TAS laikas.

Ir išeidavo.

Kai atėjom į gimdymo palatą, laikrodis, kabėjęs ant sienos, rodė lygiai 15.30. Vyras pajuokavo:

 - Tikiuosi iki žinių pagimdysi, noriu naujienas pažiūrėt.

Juokauk juokauk, galvoju, o pati kvėpuoju įsijuosus ir koncentruojuosi į geltoną trikampį, nupieštą ant sienos, kaip mokė Šemeta. Bet tikrai, taip lenviau, ir gerokai.

Laikas bėgo, gydytojas vis užeidavo pasižiūrėt. Ir vieną kartą jam užėjus, nebeištvėriau:

 - Gydytojau, gal galit kokių nuskausminamųjų duot? (Buvo jau maždaug 18 val.)

- Ooooo, jau veido išraiška pasikeitė, gimdymas į pabaigą, - girdžiu linksmą daktaro balsą. – O jums kokių nuskausminamųjų reikia, taboras čia netoli, greit suvažinėsim.

Aš žiūriu išpūtus akis!!!! Man jau nebejuokinga, ir žiauriai nejuokinga. Sąrėmiai užeina stipriom bangom, vyras pradeda erzinti (dar bandė man masažuoti nugarą, bet liepiau patraukt savo rankas ir kuo toliau), pilvas plyšta į visas keturias dalis, ir kada tai pasibaigs??!!!

 - Nemažas bus kūdikis, - girdžiu diskutuojant gydytoją su maniškiu, - gerokai virš 4 kg.

- Kokie 4 kg?!! Man sakė, kad daugiausiai 3,5 kg, - antrinu tarp sąrėmių.

- Tikrai?? Na pažiūrėsim pažiūrėsim, - šypsosi daktaras ir išeina vaistų.

Ateina akušerė, kažko suleidžia, galva sukasi, bet sąrėmiai tai visai nesilpsta. Ir staiga jaučiu, kad labai labai jau noriu stumt. Kaip tyčia palatoj tik vyras. Liepiu jam bėgti daktaro, o ta minutė, kol būnu viena, trunka visą amžinybę.

Ir staiga įvykiai pradeda suktis kosminiu greičiu: trumpa apžiūra, akušerė pasirėdo specialiais rūbais, iš kažkur palatoje atsiranda nemažai žmonių. Kažkas kažką ruošia, lova transformuojama į kažkokią mistinę kėdę, iš kažkur atsiradusi rezidentė glosto man koją, vyras kažko patenkintas vis šypsos ir siūlo vandens.

Kažkur toli girdžiu akušerės klausimą gydytojui: o gal kerpam?

 - Ne, ramiai atsako daktaras. Nekerpam, bandysim taip.

Valiooo, spėju pagalvot. Ir kada viskas pasibaigs, nes tarpkojy didžiulis boulingo kamuolys, kas jį ištrauks, greičiau...

Dar kokie dešimt sąrėmių ir 18. 34 (dar prieš vakaro žinias) viskas baigiasi. Taip lengva lengva ir gera...

 - Mergytė, - girdžiu akušerės balsą.

O fone pasigirsta pati gražiausia melodija – mano kūdikio balsas.

Maža, šilta, trapi būtybė guli man ant krūtinės, niekad nepamiršiu to nerealaus jausmo. Visas kūnas persipildo pačių įvairiausių emocijų.

Glaudžiau savo kūdikį, ir tą akimirką, rodos, norėjosi visus apkabinti, išbučiuoti, su visais pasaulio žmonėmis pasidalyti ta nuostabia naujiena...

Dukrytę pasvėrė po geros valandos.

 - Mažute, mažute, - vis kartojau gulėdama.

- Nieko sau mažutė, - pasakė gydytojas akušerei pasvėrus ir pamatavus Faustą. – Mažutės ūgis 55 cm, svoris 4060. Sakiau, kad bus daugiau kaip keturių kilogramų.

O tuo metu vyras skubėjo visam pasauliui pranešti žinią, kad į mūsų šeimą atėjo dukrytė. Paskambinom ir Benui, kuris tuo metu vakarojo su mano draugėmis.

- Na jūs ir greiti, mes tik visos susirinkom, - išgirdau draugės balsą. – Tuoj kelsim šampano taures už jus!

Trečias gimdymas buvo nerealus. Ačiū Šemetai, kurio dėka sugebėjau save nuteikti gimdymui su šypsena. Ačiū ir nuostabiai pozityviam gydytojui Šklieriui, kuris nesiliovė šypsotis ir juokino mane visą gimdymą.

Visą naktį negalėjau užmigti. Gal nuo įspūdžių, gal nuo užplūdusio adrenalino. Tiesiog gulėjau ir žiūrėjau į ją, glosčiau veiduką, skaičiavau pirštukus, bučiavau ją visą. Keistai geras jausmas.

Toks ir Faustos gyvenimas jau visus ketverius metus. Ji skuba gyventi, nori užaugti, nori kuo greičiau būti didelė. Ji daug ir nuolat šypsosi, juokiasi, kvatojas. Tikiuosi, kad jos visas gyvenimas bus toks. Labai to noriu.

 Myliu Tave, Mažute.

 K.