SUPER MAŽYLIS: kaip mes jaukinamės dieną

Atmerkiu vieną akį – kitą. Versčiausi ant kito šono dar bent vieno mažulyčio rytinio sapno sapnuoti...

„Gu“ man sako apvalainom akim įsistebeilijęs dviejų mėnesių sūnelis. Lygiai dviejų mėnesių. Ši mintis opa -stryklena į dar ne visai nubudusią galvą. Rodos namuose šventė.

Gu

Eu

Šypsnis

Labas rytas Hubertuk, einam pasisveikinti su broliuku. Tai sakau labai garsiai. Kad broliui būtų aišku - tuoj mama vers jį iš lovos. O kad tas vertimas būtų kuo žaismingesnis, į pagalbą pasitelkiu Hubertuką.

Tuk tuk tuk, kas namelyje gyvena? Klausiu po kaldra palindusio Marko.

Pelytė smailianosytė, - po trumpos pauzės sako jis. Ko gero svarstė ar labiau miegot nori, ar veltis  į žaidimus.

O čia lapė snapė, paplepėti smila, - nesulaukusi klausimo „o kas tu“ sakau jam.

Susidomi.

O kas brolis?

Oj,  su manim dar kiškis piškis per kalnelį strykt pastrykt atėjo. Ar priimsi kartu gyvent?

Iš kaldrytės krašto išlenda kamputis šypsenos, brolis supranta, tuoj šalia paguldysiu broliuką, galės jį nubučiuoti.

O gal darom lenktynes, kas greičiau apsirenks? Pasiūlė brolis, ir namuose prasidėjo rytinis kėlimosi bruzdėjimas. Mes su mažyliu keliaujame į vonią rytinėms būtiniausioms procedūroms. Mažylis po valandžiukės jau norės miegelio, tad turiu per būdravimo laiką paruošti pusryčius, jei reikia palįsti po dušu su galvos plovimu (kas antrą dieną), tada plaukus išsidžiovinti.

Dažniausiai Markas laimi rengimosi lenktynes, su pasididžiavimu lipa žemyn, žaidžia su žaisliukais, o broliukas jį stebi. Aš atlieku jau anksčiau minėtus darbelius.

Pusryčiai būna lengvi ir greiti mums abiems: jogurtas, varškės sūrelis, avižų košė su uogiene, geriame arbatą. Šį rytą radau tik vieną jogurtuką šaldytuve, tad sau susiplakiau kefyro ir vyšnių uogienės kokteiliuką.

Kai valomės dantukus jau girdžiu mažylio niurzgėjimus. Iki tol jis ramiai gultuke stebi aplinką.

Markas gali žaisti ryte, kol išgirstą komandą – lekiam. Tuomet žino, kad reikia mesti visus žaisliukus ir pulti rengtis, kad nesukaistų broliukas. Kartais į pagalbą vėl pasitelkiam lenktynes. Čia aš dažniausiai būnu pralaimėtoja, nes apsirengiu paskutinė. Tuomet sėdamės į mašinytę, aš segu auto kėdutę, Markas moka prisisegti pats ir keliaujame į darželį.

Per du mėnesius išbandėme kelis važiavimo į darželį būdus. Iš pradžių vyras veždavo labai anksti. Na kitiems vaikučiams gal ir nebūtų anksti, bet mes įpratę labai ilgai miegoti, todėl buvo labai didelis stresas vaikui, pervargdavęs grįždavo.  Tada pradėjau reguliuotis abiejų miegelius  ir vežti pati. Pirmą kartą nešiausi be kėdutės, nes buvo labai sunku, nepratusi tokio svorio nešt. Bet buvo labai nepatogu. Nurengiau kepurytę, kad nesušiltų. O uždėt su viena ranka - nemoku, kur paguldyt leliuką tai nėra. Kitą kart atsinešiau su kėdute, supuolė visi vaikučiai, paliest pačiupinėt nori. O ir Markas neskuba, puola bučiuot, didžiuotis prieš kitus savo broliu. Mažylis kaista, darosi neramus.

Dabar išbandau naują taktiką. Įvažiuoju į uždarą darželio kiemą. Po komandos lekiam, abu su Marku nubėgame iki grupės, duodu bučkį ir bėgu atgal pas mažylį. Markas greitai nusirengia pats ir nueina pas vaikus, be ilgų atsisveikinimo ceremonijų.

Kai su Hubertu grįžtame namo, pamaitinu jį ir keliaujame į laukutį bet kokiu oru. Laimei dar nebuvo kokios stiprios audros...tai ir oras buvo tinkamas. Kartą lijo, bet tai ne bėda, yra uždangalai. Lauke labai gerai miega, o aš turiu kelias valandėles laiko svarbiausiems dienos darbams atlikti, ar skanesnė vakarienė gausis, ar namo koks kampas sublizgės, o gal parašysiu blogą MK...

Vėliau diena neturi tokio sustyguoto ritmo, valgo, miega, būdrauja pagal poreikius, iš darželio vyresnėlis grįžta su tėčiu ir jau vėl kartu lenktyniaujame, laužome ožiukiškus ragučius, mankštinamės arba pramogaujam.

Šiandiena turime užpūsti antro mėnesio žvakeles,  išmyluoti mažyli, nufotografuoti. O vėliau su Marku eisime į šaunaus berniuko  gimtadienį. Dviese kelyje pasikalbėsime ir pailsėsime nuo mažylio priežiūros.

Hubertukas vakaros su tėčiu ir  „Pieniško debesėlio“ atsargomis.