Kaip nebesikelti naktimis?

Taip jau susiklostė gyvenime, kad mūsų mažajam dešimties mėnesių bambliui prisireikė operacijos. Po operacijos negalima nei čiulptuko, nei buteliuko visą mėnesį. Mažasis šiuos dalykus sėkmingai naudojo, kol aš sukau galvą, kaip įkalbėti padėti šiuos vaikiškus atributus į šalį. Pirmiausia nutariau imtis buteliuko.

Mūsų vyresnėlis buteliuko atsisakė metų laiko, galima sakyti, beveik pats. Jam padėjau tik tuo, kad maždaug nuo 10 mėn naktį besikeliančiam duodavau keliais mililitrais mažiau ir keliais šlakeliais vandens daugiau. Kitaip tariant, skiedžiau mišinuką vandeniu bei mažinau kiekį. Taip, po truputį jis nustojo jo prašytis, o kai liko tik prieš miegą – neilgai trukus pamačiau, kad užuot gėręs jis jį tik pakramto.. Taip ir nebeliko buteliuko.

Deja, mažajam šis metodas visai netiko. Jis išgerdavo iš anksto nenuspėjamą mililitrų kiekį (kartais 60ml, o kartais 120ml). Jei per daug - palikdavo, jei per mažai – imdavo spiegti, kol papildydavau atsargas. Per daug praskiestą mišinuką irgi užjausdavo iš karto ir tekdavo maišyti naują.

 Ir tada tarsi iš dangaus mūsų bibliotekėlėje pagaliau pasirodė sena knyga “Vaikų auklėjimas pagal prancūzus”. Nutariau išbandyti ten aprašytą metodą (juolab kad nelabai turėjau pasirinkimo). Metodas paprastas. Vaikas miega, o kai naktį pabunda – leidžiama jam paverkti, kol užmiega. Jei visai įsirėkia, paimame ant rankų, pasupame, svarbiausia – neduodame valgyti.

Pirma naktis buvo sunki. Mažasis praverkė dvi valandas. Ir supome, ir nešiojome, ir daineles dainavome..  Antra naktis lengvesnė – tik valanda verkimo. Čia šiek tiek padėjo ir Kniurkio arbatėlė , ir Viburcol žvakutė. Nežinau, kodėl nesumąsčiau panašių priemonių panaudoti pirmą naktį. Trečia naktis buvo jau ligoninėje (prieš operaciją negalima valgyti nuo 12 nakties). Taigi, nepatikėsite, – miegojom saldžiai ir ramiai. Labai džiaugiausi tokiu pasiekimu.

Ketvirta naktis  -buvo atimtas čiulptukas - taigi kėlėsi paverkti. Verkė apie pusvalandį ir vėl užmigo.

Penkta naktis – šauniai išmiegota! Net palatos kaimynė pagyrė mažajį pacientą. Pabudo apie šeštą ryto ir, atslinkęs prie manęs, dar užsnūdo iki aštuonių. Puikiai išmiegojom.

Lauksime ir žiūrėsime kas bus toliau. Jei ir Jus jau išvargino naktiniai kėlimaisi, siūlau paskaityti „Vaikų auklėjimas pagal prancūzus“ bent jau skyrių „Naktimis ji miega“ (beje, tinka ir krūtimi žindomiems kūdikiams). Arba bandyti taktiką, kuri pasiteisino su pirmagimiu. Arba ieškoti savo naujų būdų. Arba tiesiog dar truputėlį palaukti :)