Kas kaltas dėl skausmingų kūdikio pilvelio dieglių: žindymo specialisto patarimai

Iš mamos Andželos laiško:

Man labai reikalinga tvirta nuomonė ir patarimas. Bandžiau konsultuotis su skirtingais pediatrais ir gavau kardinaliai skirtingus atsakymus bei patarimus.  Kūdikiui beveik 4 savaitės. Su diegliukų atsiradimu jis nustojo miegot dieną ir pradėjo daugiau valgyt. Viena gydytoja pasakė, kad jis persivalgo ir pasiūlė riboti, bet maitinti toliau krūtimi. Kita sakė atvirkščiai-sunkiai traukiasi pienas ir jis neprivalgo. Pasiūlė nuolat nutraukinėti ir duot iš buteliuko. Dabar jau trečią dieną nutraukinėju, bet pastebėjau, kad sumažėjo pieno. Ar tai gali būti? Kaip pvz.:pirmą vakarą po kūdikio maitinimo nutraukiau 130 ml. O po kelių dienų vos sugebėjau ištraukt 60 ml. Ar galit padėti? Ka dabar daryti? Ir kaip man žinoti - ar tai persivalgymas, ar vitaminų trūkumas?

Pataria Kazimieras Vitkauskas, vaikų gydytojas, knygos apie kūdikių žindymą “Kūdikio žindymas: nepakeičiamas kaip motinos meilė” autorius.

Miela Andžela, normaliai kūdikiai skausmus kęsti neprivalo. Skausmas yra gamtos išrastas signalas, pranešantis žmogui apie tai, jog kažkas jam daroma ar jame vyksta negerai.  Skausmingų dieglių kūdikio pilvelyje priežastimis įprastai būna į žarnyną pakliuvęs nurytas oras ir/arba dėl intensyvesnio rūgimo susidariusios dujos. Susikaupę oro ar/ir dujų burbulai ištempia ir dirgina žarnos sienelę, taip sukeldami dieglinį skausmą.

Kūdikiai oro prisiryja dažniausiai todėl,  kad blogai priglunda prie krūties, t.y., kai apžioja tik spenelį.  Dažniausiai blogo prigludimo įprotis atsiranda nuo kūdikio įpratinimo čiulpti čiulptuką- tuštuką (dėl nuraminimo) ir/arba įpratinimo gerti/čiulpti skysčius per čiulptuką, užmautą ant buteliuko. Taip įpratęs, kūdikis ir glaudžiamas maitinimui prie krūties čiumpa burna ir apžioja tiktai spenelį. Tuomet burnoje lieka laisvos erdvės, kurioje yra oras. Kartu su pienu kūdikis į skrandį nuryja ir oro. Oras gali vėl išeiti lauk pro burną kūdikiui atsirūgstant, tačiau jeigu to neįvyksta, nurytas oras keliauja tolyn į žarnyną ir, susikaupęs burbulais, gali sukelti dieglius.

 Intesyvesnis dujų išsiskyrimas žindomo kūdikio žarnyne dažniausiai būna dėl pradinio pieno vyravimo. Taip atsitinka, kai neilgai iš vienos krūties pažindęs (gavęs iš jos tik pradinį liesesnį ir saldesnį pieną), kūdikis perkeliamas tęsti maitinimą iš antrosios krūties , kur jis vėl gauna tik pradinį liesesnįjį ir saldesnįjį pieną. Toks pienas greičiau keliauja per žarnyną ir į storąją žarną patenka daugiau nespėtos plonojoje žarnoje įsisavinti laktozės (pieno cukraus). Dėl to storojoje žarnoje vyksta intensyvesnis laktozės likučių rūgimas ir gausiau išsiskiria pilvo dieglius sukelti galinčių dujų.

Pilvelio diegliai yra kūdikiui nemalonūs pojūčiai, neleidžiantys mažajam ramiai miegoti ir verčiantys šauktis pagalbos verkimu. Geriausiai kūdikį nuramina mamos ar tėčio artumas ir saugiausiai vaikelis jaučiasi ant jų rankų, ypač prigludęs prie mamytės krūties. Taigi ne visi žindymai būna būtinai iš alkio. Tačiau ir nebūtina kiekvieną kūdikio nerimą maldyti ilgu žindymu, nes ir nemitybinis žindymas („čepsi“, bet netraukia) gali refleksiškai skatinti naujo pieno gamybą iki kūdikiui nereikalingo pertekliaus.

Dirbtinis pieno ištraukimas rankomis ar pientraukiu ne visada būna toks pat veiksmingas kaip natūralus žindymas kūdikiui prigludus  prie krūties. Pieno tekėjimo/išstūmimo iš krūtų refleksą, kaip ir pieno gamybą krūtyse, stimuliuoja spenelių nervinių receptorių dirginimas (kūdikio burna, arba rankomis ar pientraukiu). Tačiau būtent pieno tekėjimo/išstūmimo refleksas yra sąlyginis refleksas, priklausomas ir  nuo motinos emocijų.

Taigi pieno tekėjimo sėkmei reikšminga ir mamos nuotaika. O kokia nuotaika vyraus jeigu mama ne žindys kūdikį, bet užsiims rankinėmis ar instrumentinėmis manipuliacijomis su krūtimi? Deja, ne visada pati geriausia. O pieno sąstovis krūtyje, savo ruožtu, yra lyg signalas tos krūties liaukoms pieno gamybą lėtinti...

Todėl daug geriau būtų ne mamai užsiimti dirbtinėmis procedūromis, bet pasikliauti gamta ir savo vaiku. O tai reiškia: (1) žindyti taip dažnai ir būtent tada, kada to nori kūdikis, (2) užtikrinti, kad kūdikis gerai priglustų prie krūties, t.y., apžiotų burna ne tik spenelį, bet ir aplinkinį tamsesnįjį laukelį (ar bent jo didumą, jeigu platus), ir (3) jam būtų leidžiama žįsti iš vienos krūties tol, kol iš jos gautų ne tik liesenįjį pradinį (atsigėrimui), bet ir riebesnįjį galinį (sotumui) pieną. 

Išsamią informaciją ir daug naudingų praktiškų patarimų rasite knygoje “Kūdikio žindymas: nepakeičiamas kaip motinos meilė” ir interneto svetainėje www.zindyk.lt