Kodėl svarbu dainuoti lopšines? (I dalis)

Pavasarį buvau surengusi lietuvių liaudies lopšinių pamoką mamoms su mažyliais (Jei tik yra poreikis, mielai tą pamoką pakartosiu, norintys dalyvauti rašykite laišką el. paštu: valaiciusvirnas@gmail.com. Lopšinių taip pat bus galima išmokti užsiėmimuose šeimoms). Lopšinės - tai patikrintas būdas kalbėtis su kūdikiais ir vaikais. Jos lydėjo mūsų protėvius nuo gimimo, ramino ir auklėjo ne vieną kartą ir, svarbiausia, vis dar yra veiksmingos. 

Bemiegės naktys... Tai turbūt pirmas dalykas, ateinantis mintin galvojant apie gyvenimą su kūdikiu. Vaikų ligų gydytoja Vytenė Menkevičienė net rašė, kad prastas kūdikių miegas yra natūralus dėl nebrandžios jų nervų sistemos. Ką daryti, kai patiems limpa akys, o vaikutis niekaip neužmiega? Mūsų protėviai turi nuostabų sprendimą - dainuokite. Lietuvių liaudies lopšinės yra gražios, raminančios ne tik vaiką, bet ir nuvargusius tėvus, jos perteikia doros principus, pasakoja nuostabiausius siužetus ir tiesiog užburia. Lopšinės - tai būdas jautriai ir su meile atliepti vaiko poreikius, suteikti ramybės ir saugumo jausmą. Pavargusiam, suirzusiam, viskuo nepatenkintam vaikui tereikia... uždainuoti, visai nesvarbu, kokio amžiaus jis būtų. Gražiausias mūsų tautos lopšines siūlyčiau dainuoti ne tik migdant jau gimusius vaikus, bet ir pasiimti jas į gimties virsmą.

Dar įdomesnės yra tradicinių lopšinių prasmės – vienos jų sukurtos kaip maldos ar užkalbėjimai, jose dievų prašoma suteikti vaikui apsaugą, sveikatos, laimingą gyvenimą, kitos  - tai mitiniai siužetai, pasakojimai apie pasaulio kosmogoninius vyksmus, trečios – kasdienio gyvenimo ir santykių tarp žmonių apdainavimas. Vis dėlto svarbiausia jose išlieka apsauga – juk tiek daug visko tam mažam žmogučiui gresia. Taigi lopšinė – motinos malda už savo vaiką.

Smagiosios lopšinės

Kai kurios lopšinės – lyg maži smagūs žaidimukai. Labiausiai jos tinka toms naktims, kai ilgai ilgai migdote vis neužmiegantį vaiką, ir patys, atrodo, nebegalite nei mąstyti, nei daugiau iškęsti nemiegiuko. Prisimenu tokias naktis – jau štai pirma ar antra nakties, o vaikas nė nesiruošia miegoti. Nešioji ir nešioji. Lopšinės išdainuotos ir jau tingisi galvoti apie jų žodžius, kurią eilutę po kurios, visi žodžiai painiojasi ir iš nuovargio sunku juos net ištarti. Štai tada ateina tos trumputės, paprastutės, linksmais ir nuotauiką pakeliančiais žodelyčiais:

Aaaa apapa, zuikis vaiką lingava

Belinguodams užsnūdo

Katins nosį nukando

Pats po pečium palindo

Meška vaiką pagavo

Pagavusi dainavo:

Ir vėl tą patį apie zuikį, linguojantį vaiką. Tai lyg pasaka be galo, kur nereikia dėlioti žodžių ir mąstyti. Bet suveikia stebuklingai – kartoji tą patį per tą patį, žodžiai kvailoki, bet vaikui suveikia lyg kokia mantra, kurią kartoja mama ir, žiū akelės ima merktis.

Visi turbūt žinote ir kitą, labai panašią lopšiniukę – aaa pupa. Irgi kartojamos ir kartojamos tos trys eilutės. Bet ar žinote, kad iš tiesų jų yra daugiau, tik kažkodėl išsitrynusios iš atminties? Šį vakarą pabandykite kitaip:

Aaa pupa, kas tą pupą supa?

Supa tėtis ir mama

Ir katytė murzina.

Aaa pupa, kas tą pupą supa?

Tai kiškelis beuodegis

Šitą pupą supa.

Aaa pupa, kas tą pupą supa?

Nešk, pelyte, miegą

Per katytės kiemą.

O dabar apie tas lyriškąsias...

Jei jums atrodo, kad dieną jau užtektinai prisilinksminote ir prisijuokavote, tada reikia griebtis tų lyriškųjų. Paprastai jos būna ir mėgstamiausios, nes tokios švelnios, tokios gražios kaip motinos rankos. Ir lopšiniškos, nes tik apie miegą.

Viena iš mano mėgstamiausių tokių lopšinių yra skirta tėčiams. Paprastai juk iki mūsų dienų vaikus migdo mamos, o čia štai lopšinė tėčiui – irgi tokiam pačiam pavargusiam. Nuostabūs lopšinės žodžiai  - tėtis prašo vaikelio užmigti ir leisti tėčiui pailsėti.

Čiūčia liūlia aukso žiedu

Čiūčia liūlia rūtų kvietku

Čiūčia liūlia, sūnaitėli,

Čiūčia liūlia, dobilėli,

Čiūčia liūlia, sakalėli,

Čiūčia liūlia, diemedėli,

Mik, vaikeli, poguliuko

Duok tėveliui poilsiuko.

Iš tiesų ir ši lopšinė nėra tokia paprasta, už paprastų gražių žodžių slypi šiokia tokia magija – tėtis dainuodamas ne tik prašo pagaliau leisti ir jam pailsėti, bet linki sūnui tų savybių, kurias turi dobilas, sakalas ir diemedis. Liaudies tradicijoje, dobilėliais vadinami gražūs berneliai, tad tėtis sūnui linki užaugti gražiu jaunikaičiu, sakalas – vienas iš dievo Perkūno paukščių, sakalai yra stiprūs, karius globojantys paukščiai, tad tėtis linki vaikui skvarbaus žvilgsnio, jėgos ir vyriškumo, o taip pat ir diemedžio tvirtumo. Taip paprastutė lopšinė virsta žaviu užkalbėjimu. Apie lopšines – maldas ir apsaugines lopšines papasakosiu kitoje straipsnio dalyje.