Kodėl svarbu dainuoti lopšines (II dalis)?

Praėjusį kartą Jūs sužinojote, kam reikalingos lopšinės ir kad turi jos savyje paslėptų labai gražių poteksčių, apsaugos ir maldos prasmes. Labai tikiuosi, kad ne tik sužinojote, kodėl reikia dainuoti vaikams, bet ir pradėjote dainuoti. Viliuosi, kad lopšinės nuramina ir jūsų, tėveliai, pavargusias širdis ir protus. Antroje straipsnio dalyje norėčiau šiek tiek surimtėti ir atskleisti, mano manymu, pačias svarbiausias lopšinių užduotis – melsti dievų, kad saugotų ir globotų tokį pažeidžiamą mažą žmogų.

Lopšinė – malda

Kai gimė mano antroji dukra atsidūriau šiokioje tokioje neviltyje, nes labai norėjau, kad abi mano mergaitės jaustųsi gerai, deja, atėjus migdymo laikui vykdavo tikras košmaras – vyresnioji verkdavo ir šaukdavo, kad nori mamos, kol iš nuovargio užmigdavo, o aš negalėdavau ateiti, nes nešiodavau ir ramindavau niekaip nenurimstančią mažąją. Ir labai sopėjo širdį, kad nieko negaliu pakeisti, kad negaliu būti su jomis abiem, kad negaliu niekaip padėti, nes verkia arba viena, arba kita. Tada ėmiausi raminti pati save, o kartu ir vaikus. Vieną tokią beviltišką naktį griebiausi lopšinės – maldos.

Čiūčia liūlia mažą vaiką

Tegul Dievas sveiką laiko

Lopšiukėly paguldytą

Vystyklėliuos suvystytą

Šias eilutes visada dainuoju iš visos širdies, o aiškinti jų visai ir nereikia, nes prašoma nuoširdžiai ir labai atvirai Dievo pagalbos. Bet dar labiau viltingos man atrodo tolesnės dainos eilutės – jos ne tik suteikia vilties nepasiduoti, nes kiekvienas vaikas yra dovana, bet ir atskleidžia vieną tiesą apie dievus, kuria aš pati ne kartą įsitikinau – dievai turi puikų humoro jausmą. Paskaitykite kad ir Homero Odisėją! Nuostabiausias pavyzdys, kaip pačiose blogiausiose situacijose dievai tiesiog dėl smagumo padaro dar sunkiau, bet tas sunkumas paskui pasirodo kaip naudingas pačiam žmogui.

Čiūčia liūlia šitą

Man Dievulis kitą.

Aš Dievuliui ačiū,

Man Dievulis trečių.

Aš Dievuliui dar labiau

Man Dievulis dar daugiau

Aš Dievuliui ant garbės

Man Dievulis ant sterblės.

Gal šiais laikais mamos jau ir nebegimdo keturių ar penkių vaikų, bet tiesa išlieka ta pati – ir gimdysime, ir sunku bus, ir vėl gimdysime Dievui “ant garbės”, tad koks svarbus, koks didingas tasai darbas! Pajutusi to darbo prasmę, didingumą ir jėgą, su tomis savo dviem rėksnėmis jau jausdavausi ne beviltiškai, o apdovanota ir pakylėta. Dainavau ir dainavau šią lopšinę tą naktį.

Lopšinė kaip užkalbėjimas

Senovės lietuvių tikėjimuose ryškus įsitikinimas, kad linkėjimai turi ypatingą maginę jėgą, ypač ištarti didžiųjų virsmų metu, per apeigas ir šventes. Štai kodėl tiek daug ir lopšinių linkėjimų. Viena mano mėgstamiausių yra apie sunkią galbūt vienišos mamos dalią. Lopšinėje atpasakojama kasdienybė, o jos pabaigoje nepamirštama ir pasakyti, ko tais kasdieniais darbais mama linki, kokį gėrį per vargą ir sunkų darbą kuria savo vaikui.

Viena dirvonus iškėliau,
Viena dirvuonelius iškėl…

Liūlia, sūneli mano, liūlia
Liūlia, artojėli mano, liū…

 Viena linelius pasėjau
Viena linelėlius pasėj…

Viena linelius išauginau
Viena linelėlius užaugin…

Viena linelius išravėjau
Viena linelėlius išravėj…

 Viena linelius išroviau
Viena linelėlius išrov…

 Viena linelius suvežiau
Viena linelėlius suvež…

 Viena linelius išaudžiau
Viena linelėlius išaudž…

 Tau marškinėlius pasiuvau
Tau marškinužėlius pasiuvau…

Ši lopšinė – ypatinga. Joje atpasakojama lino kančia – visas lino auginimo procesas. Lino kančią lietuvių tradicijoje reikia pasakoti norint atbaidyti velnius ir kitas pikto norinčias būtybes. Ši lino kančia laikoma šventa, vien pasakojimas turi ypatingų galių, taigi dainuodama tokią lopšinę mama nuo piktųjų dvasių apsaugo savo vaiką. Tai malda, labai stiprus užkalbėjimas, turintis apsauginių galių. Paskutinės eilutės ir pasako – tau marškinėlius pasiuvau, – marškinėliai – taip pat apsaugos, turto linkėjimas.

Iš dainos neišmeskite žodžių

Labai dažnai klausydami ar dainuodami liaudies dainas šiuolaikiniai žmonės nori jas keisti – ši eilutė, neva, nesąmonė, neprasminga ar nesuprantama. Iš tiesų mūsų senosios dainos yra labai prasmingos ir ta nesuprasta eilutė gali būti tikras išminties lobynas. Neišmeskite tų eilučių, geriau pasistenkite suprasti, ką jos reiškia.

Gera žinia ta, kad lopšines mūsų protėviai ne tik išmokdavo, bet ir pritaikydavo kiekvienam vaikui, apdainuopdavo to vaiko bėdas taip stengdamiesi jas pašalinti, apdainuodavo jam skirtus linkėjimus, jo gyvenimo aplinkybes. Tad ir jūs žodžių neišmeskite, bet pridėkite naujų. Vietoj liūlia, sūneli mano, liūlia dainuokite liūlia, dukrele mano, liūlia,/ liūlia, audėjėle mano, liū… ir pan. Liūliuokite savo vaikus linkėdami jiems turtingo gyvenimo, sveikatos, turto ir visko, ko tik manote esant reikalinga. Ir dėkokite Dievui, nes turite didiausią gyvenimo palaiminimą – savo vaikus. Ramių naktų!