Iš Daivos laiško redakcijai:
Laba diena,
Prieš du mėnesius pagimdžiau dukrytę. Gimdymas ,galima sakyti, buvo ilgas, 16 val. Reikia paminėti, kad pirma dukrytė gimė Cezario pjūvio pagalba, o antrąją gimdžiau pati. Gimdymas , bent jau kaklelio atsivėrimas vyko gan sklandžiai, viskas kaip pirmą kartą. Tik pabaiga labai užsitęsė, teko pasikankinti, jau nuteikinėjo cezariui ir pan.
Šiai dienai jaučiuosi labai prastai. Tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Galima sakyti, kad nuo pat gimdymo manęs niekaip nepalieka skausmai. Iš pradžių kirpimo vietos skausmai, nučiulpti speneliai ir pan.
Labai išgyvenu, kad taip ir nepavyko sėkmingai pradėti žindyti dukrytę. (Su pirmąja taip pat buvo problemų). Jau pačioje ligoninėje pirmas krūties paėmimas buvo skausmingas. Nežinau kodėl, iki dabar nesuprantu, kur buvo padaryta klaida. Niekaip nesupratau, kaip kitom per kažkiek laiko tie speneliai pripranta. Laukiau ir aš, kada gi praeis tas skausmas, kada gi išmoks teisingai apžioti dukrytė krūtį.
Tačiau "stebuklo" neįvyko. Skausmas buvo didelis ir nesibaigiantis.Kviečiausi ir specialistę, kad padėtų išmokti tiek man, tiek dukrytei. Pati matė, kad stengėmės, bet pradžioje dukrytė kaip ir apžiodavo, paskui labai greitai nukrisdavo ant spenelio ir snūduriuodavo. Tikrai būčiau iškentusi tą skausmą, bet problema ta, kad dukrytė nepavalgydavo, automatiškai man krūtis neišsituštindavo.
Po ilgų kankynių nusprendžiau nusitraukinėti pieną. Dabar nusitraukiu 5 kartus per dieną. Iki šiol turiu skausmingus spenelius, kuriuos, be abejo traumuoja elektrinis pientraukis. Nusitraukti pieną sekasi sunkiai: viskas blokuojasi, nes dažniausiai vaikas verkia šalia, pienas sunkiai teka, ilgai trunka visas procesas ir pan.
Esu nusivylusi, išsekusi, pavargusi, pikta nežinia ant ko, niekas manęs nedžiugina. Psichologiškai blogai jaučiuosi, kad nežindau savo kūdikio ir pan. Tad norėčiau paklausti, kaip "išeiti" iš šitos blogos savijautos. Gal yra kokie vitaminai, kurie padėtų bent jau iš dalies susitvarkyti su šia padėtimi.
Jeigu eiti pas specialistą, pas ką eiti - pas psichologą, ar pas psichoterapeutą. Jau nebežinau ką daryti, nes auga dar viena dukrytė, kuriai tikrai ne į naudą matyti kasdienę blogą mano nuotaiką ir pan. Labai laukiu specialistų patarimo...
Pataria Kazimieras Vitkauskas, vaikų gydytojas, knygos apie kūdikių žindymą “Kūdikio žindymas: nepakeičiamas kaip motinos meilė” autorius.
Nežinia, ar jau tai yra teoriškai ir statistiškai įrodyta, bet tikėtina, jog praktiškai daugiausia kančių kiekvienas žmogus per savo gyvenimą patiria RINKDAMASIS. Tačiau nebeabejoju, kad pasirinkimo PSICHOLOGIJA žindymo sėkmei yra labai įtakinga. Bent jau nuo to, kas dedasi mamyčių galvose, tikrai priklauso pieno tekėjimo iš krūties sparta.
Mokslininkai ištyrė, jog pieno tekėjimo refleksą skatina geros emocijos, noras ir pasiryžimas žindyti, o stresą keliantys jutimai (ypač fizinis skausmas, pvz., spenelių) ir jausmai (išgąstis, nerimas, NENORAS, net ir ABEJONĖS ar verta žindyti, gyvenimo džiaugsmo stoka...) pieno tekėjimą stabdo [url=http://www.zindyk.lt/?p=296]PIENO TEKĖJIMO REFLEKSĄ[/url]
Ypatingas krūtų spenelių jautrumas po gimdymo turi savitą gamtiškąją prasmę - yra tarsi žindymo kokybės indikatorius. Jei žindymas vyksta gerai, pieną iš krūties į kūdikio burną varo peristaltikai banguojantys liežuvio judesiai. Tam kūdikis gerai priglunda prie krūties, apžiodamas plačiai (spenelį kartu su jį supančiu tamsesniuoju laukeliu), ir spenelis atsiduria giliau kūdikio burnoje, išsitiesdamas tarp gomurio ir liežuvio, kur jis nepatiria jokio traumavimo, taigi ir neskauda.
Gamtos rūpesčiu naujagimiai artėdami prie pienu kvepiančio spenelio moka plačiai išsižioti ir iškišti liežuvį į priekį pagal burnos dugną. Tai vadinama „ieškojimo refleksu“. Tačiau tą gebėjimą reikia puoselėti, ypač pirmosiomis dienomis ir savaitėmis, kol kūdikis įgunda gerai žįsti. Neretai suaugusieji, siekdami patogumo sau – kad paguldytas kūdikis savo riksmu jiems netrukdytų – užkiša mažajam žmogui burną čiulptuku. Šį daiktą kūdikis laiko beveik susičiaupęs, o liežuvis būna atitrauktas atgal. Jeigu tai kartojasi ir užtrunka, kūdikis „persimoko“ ir taip pat elgiasi glaudžiamas prie krūties – čiumpa tik spenelį.
O jeigu naujagimis blogai priglunda, apžiodamas tik spenelį, šis atsiduria ne saugioje vietoje tarp gomurio ir liežuvio, bet tarp kūdikio dantenų. Tuomet kūdikis negali krūties žįsti liežuviu, todėl bando pieno gauti siurbdamas spenelį. Nuo siurbimo spenelio galas paburksta, odelė tempiama.
Iš pradžių spenelio gale atsiranda vos įžiūrimos dilgsinčios taškinės žaizdelės, kurios, traumavimui tęsiantis (skausmas stabdo pieno tekėjimą, todėl nekantraudamas kūdikis spenelį dar ir pamaigo bei patrina tarp dantenų) didėja ir vis labiau skauda.
Gali prireikti nemažai atkaklių pastangų ir mamos kantrybės, tačiau tikrai verta pasistengti kūdikį vėl išmokyti žįsti. O jeigu krūtis labai pilna ir kūdikiui sunku ją plačiai apžioti, prieš maitinimą galima truputį pieno ištraukti, kad sritis aplink spenelį suminkštėtų ir, “pasmailinta” ją tarp pirštų, ji lengviau lengviau tilptų kūdikio burnoje. Tada spenelis atsidurs ne tarp dantenų, o toliau, ir saugiai išsitiesęs tarp liežuvio ir gomurio, ne tik nebus traumuojamas (todėl nereikės trumpinti žindymų), bet ir nejus skausmų, nors ir būtų žaizdotas po buvusių traumų. Paskaitykite detaliau ir atidžiai pažiūrėkite ar tikrai jūsų kūdikis [url=http://www.zindyk.lt/?p=333]GERAI PRIGLUNDA PRIE KRŪTIES[/url]
Jeigu, nepaisant visų bandymų kūdikį gerai priglausti prie krūties, žindymas vis tiek išlieka skausmingas mamai, vertėtų pagalvoti ir apie „prisegtą liežuvį“. Liežuvis yra raumeninis organas, kurio paviršius apgaubtas gleivine. Apačioje iš gleivinės susidaro pasaitėlis, rišantis liežuvį prie burnos dugno. Normaliai pasaitėlis prasideda maždaug ties liežuvio viduriu ir yra pakankamai ilgas ir elastingas, kad leistų liežuviui ne tik laisvai judėti visoje burnos ertmėje, bet ir ji išlįsti gerokai į priekį. Tai yra labai svarbu žindymo sėkmei.
Kūdikiui žindant motinos krūtį, liežuvis yra pagrindinis, pats svarbiausias „darbininkas“. Nedažnai, tačiau pasitaiko, kad pasaitėlis būna prikabintas per daug arti liežuvio galo, yra labai trumpas arba storas ir nepaslankus. Tai laiko liežuvio galą pritrauktą prie burnos dugno ir kūdikiui nepavyksta gerai žįsti. Jeigu pasitvirtintų, jog vaikas gimė su „prisegtu“ liežuviu, ir tai neleidžia jam normaliai žįsti, liežuvio pasaitėlį pakirpti reikia kuo greičiau, geriausia jau naujagimiui. Atliekama labai nesudėtinga, nesunki ir nepavojinga operacija. Tai – stomatologų arba burnos chirurgų darbas.
Daugiau žindymą skaitykite knygoje “Kūdikio žindymas: nepakeičiamas kaip motinos meilė” ir interneto svetainėje www.zindyk.lt
