Mieli prisiminimai

Nors pirmas gimdymas buvo jau beveik prieš 7 metus, prisimenu kaip šiandien... Ne, ne skausmą, nenemalonų personalą, o tą nerealų stebuklingą jausmą pamačius savo mažylį... Sunku žodžiais apsakyti. Tas pats jausmas lydėjo ir antrą gimdymą :) Kai uždėjus naujagimį ant krūtinės, laikas sustoja ir tu supranti kažką naujo.

Abiem atvejais su gydytojais iš anksto nesitariau, gimdyti buvau nusprendusi Kauno klinikose, ten ir pagimdžiau. Apie gimdymą namie net nemąsčiau. Pirmas kartas daro savo, o antruoju lydėjo aukštas kraujo spaudimas, tad rizika buvo didesnė.

Taigi beveik prieš 7 metus, nubėgus vandenims nuvykome kaip ur planavome į Kauno klinikas. Kinkos drebėjo ir man ir vyrui, bet personalui tai ne naujiena :) nuramina, apžiūri ir pasiūlo laujti, nes sąrėmiai neprasideda. Skausmo jokio, bet ir sąrėmiai nereguliarūs. Tad pralaukus maksimalų laiką, gavome skatinamųjų. Po jų viskas greit ir gana neskausmingai. Stebukliukas jau su mumis.

Antrą kartą vykome į klinikas pasitikrinti, nes spaudimas aukštokas, dar likusios pora savaičių iki termino. O pasirodo, kad kaklelis jau prasivėręs, tad dėl spaudimo ir galimo gimdymo likau ligoninėj. Vakarop pajutus spaudimą nugaroj po budinčios gydytojos apžiūros, nusiųsta į gimdyklą. Oi kaip viskas greitai buvo... Vos vyras spėjo atvykti... Ir aš vos spėjau liftu žemyn nusileisti :) Skausmas šįkart daug intensyvesnis, bet irgi "prasisukau" be jokių nuskausminamųjų. Pokšt ir antras stebukliukas jau pas mus:

Abiem atvejais priežiūra buvo labai gera, personalas rūpestingas, tikslus, geriau ir negalėtų būti.

Ačiū jiems už rūpestį ir pagalbą!

Ir žinoma, ačiū už rūpestį bei pagalbą gimdymo metu vyrui. Su juo jaučiausi daug ramiau ir saugiau. Neįsivaizduoju kitaip...