Iš Julijos laiško:
Mano dukrytė gimė neišnešiota, pienuką pradėjo gauti per zondą ir dalį iš buteliuko. Koks yra metodas pereiti nuo buteliuko prie krūtinės? Nes mūsų problema tokia, kad ji nebeišsižioja taip plačiai kaip turėtų, o jei ir karteli išsižioja, pajutus spenelį burnoje, spjauna, nes atrodo, kad ji išsigąsta, jog jis didelis, palyginus su mažyčiu butelio čiulptuku. Jai šiuo metu mėnesiukas. Gime 36 savaičių ir 3 dienų. Pienuko tekėjimo iš krūtų bėdų neturiu, jis net dažniausiai teka jai per žandus, kai paėmusi po keleto sekundžių išspjauna. Labai retais atvejais prie krūtinės užsibūna po kelias minutes. Tai jau būna didelis pasiekimas. Todel pasikartosiu, koks būtų būdas ją vėl išmokyti žįsti pilna burna, o ne suspaudus burnyte į mažą terpę, kur telpa tik čiulptukas.
Atsako ir pataria Kazimieras Vitkauskas, vaikų gydytojas, knygos apie kūdikių žindymą “Kūdikio žindymas: nepakeičiamas kaip motinos meilė” autorius.
Miela Julija,
kadangi gamta nebuvo numačiusi („neįdiegė“ genuose) naujagimių maitinimo iš buteliuko per čiulptuką, ji ... neužprogramavo ir kūdikio sklandaus grįžimo nuo čiulptuko prie krūties. Mums patiems, vaiką „paklaidinus“, paskui tenka sugalvoti tokį būdą ir viltis kad pasiseks.
Aišku, geriau būtų buvę naujagimio neįpratinti prie buteliuko/čiulptuko.
Deja, dar pasitaiko, jog neišnešiotukų palatose čiulptukai-tuštukai ir buteliukai su čiulptukais naudojami paskatinti kūdikių norą žįsti. Tai nėra geriausi būdai pratinti kūdikį žįsti. Čiulptuką-tuštuką kūdikis burnoje laiko beveik sučiaupęs lūpas ir sukandęs dantenas, todėl gali neįprasti (arba atprasti) pakankamai plačiai išsižioti ir glaudžiamas prie krūties. Kadangi skirtingi burnos raumenys dirba butelinio maitinimo ir žindymo metu, ir buteliukas „išmoko“ kūdikį blogų čiulpimo įgūdžių, nuo kurių atpratinti ir vėl išmokyti žįsti gali būti ganėtinai sunku.
Ir neišnešiotą naujagimį išmokyti žįsti galima (ir geriau) visai be čiulptukų ir buteliukų. Patikrinti, ar neišnešiotukas jau subrendo jo pratinimui žįsti daug labiau, negu čiulptukas tinka vienas mamos pirštų. Pasirenkamas tas, kuris labiausiai atitinka kūdikio burnos dydį. Palaikiusi savo pirštą kūdikio burnoje, mama pajunta, ar vaikelis jį jau bando žįsti, ar vis dar išlieka pasyvus ir niekaip nereaguoja. Be to, pirštas labiau, negu čiulptukas, savo forma atitinka kūdikio burnoje ištįstančią apžiotą krūties dalį. Todėl pirštas labiau tinka neišnešiotukui raminti ir žindimo judesiams ugdyti, kol jis dar maitinamas per zondą.
Paskui, jeigu kūdikis dėl kokių nors priežasčių vis dar nežinda krūties pats, ištrauktą motinos pieną mažulis gali gerti iš mažo puodelio ar taurelės. Tiksliau, kūdikis siurbia skystį nuo prie apatinės lūpos priglausto indelio krašto. Jei pats nori. Girdymas iš puodelio ar taurelės padeda stimuliuoti jutiminius burnos receptorius ir skatina ritmiškus liežuvio judesius bei stiprina burnos raumenis.
Kai jau glaudžiamas prie krūties naujagimis ar didesnis kūdikis nenoriai ar labai vangiai žinda, ypač, jeigu krūtyje pieno dar yra mažai, rekomenduojama pasinaudoti specialiu prietaisu – žindymo papildikliu (dar vadinamu „papildoma maitinimo sistema“). Šio būdo esmė tokia, jog krūtį apžiojusiam kūdikiui pienas (ištrauktas mamos ar donorinis) arba mišinys tiekiamas į burną šalia spenelio įvestu elastingu vamzdeliu iš rezervuaro, pakabinto ant mamos kaklo ar laikomo rankoje. Taip kūdikis gauna maisto ir savo buvimu prie krūties skatina gausesnę pieno gamybą joje.
Tą patį prietaisą galima panaudoti maitinant visai atsisakantį glaustis prie krūties ar laikinai negalintį jos žįsti kūdikį. Tada papildiklio vamzdelis įvedamas į kūdikio burną kartu su mamos pirštu (taip pat pritvirtintas, kad neslankiotų). O paskui palaipsniui, su švelniu motinišku atkaklumu, bandoma kūdikį perkelti prie krūties.
Sėkmės ir Jums!
Išsamią informaciją ir daug naudingų praktiškų patarimų rasite knygoje “Kūdikio žindymas: nepakeičiamas kaip motinos meilė” ir interneto svetainėje www.zindyk.lt
