Šiandien mano mažiukiui lygiai 100 dienų! Nei kažkurio mėnesio sukaktis, nei gimtadienis, tiesiog gražus skaičius. Nors mažiukui kiekviena diena - tai naujas pasiekimas, naujas potyris, naujas pasaulio pažinimas. O ir mano gyvenimas per tas dienas vertėsi aukštyn kojomis. Būtent 100 dienų reikėjo ir man, ir mažiukui priprasti, prisitaikyti, pažinti, pajausti, suprasti, išgyventi. Dabar mes abu - neišskiriami draugai!
Prieš 100 dienų...
Šiandien...
Taigi kokie tie mažiuko pasiekimai?
- Nukrito virkštės liekana (o Dieve, atrodo kaip seniai tai buvo),
- Priaugti 12 cm ir 3,5 kg, na o plaukučiai gal net visus 3 cm paaugo, nors dalis jų išslinko, bet tie, kurie liko - oho kokie ilgi užaugo :)
- Ryškėja veido bruožai,
- Puikiai mato ir domisi aplinka, akytėmis sekioja kas ką veikia,
- Reaguoja į įvairius garsus,
- Šypsosi, kvatoja, klega,
- Guguoja ir skleidžia kitokius garsus, o geriausias pašnekesių draugas - peliukas Mikis ant Huggies Ultra Comfort pakuotės :)
- Visada garsiai išreiškia savo nepasitenkinimą, pvz., kai valau nosytę,
- Bando griebti žaisliukus, bet rankytės dar ne visada klauso, nors į mamos plaukus moka stipriai įsikibti,
- Mėgstamiausias žaislas - medžiaginė čežanti knygelė su gyvūnėliais,
- Labai nori sėdėti, todėl pats stipriai prisitraukia rankytėmis į sėdimą padėtį, nors galvytės dar taip tvirtai ir užtikrintai nelaiko,
- Iki šiol gulėjimas ant pilvo ne pats maloniausias užsiėmimas,
- Kojas kelia į viršų tarsi darydamas "žvakę" ir taip vieną kartą pasivertė ant šono,
- Patinka maudynės ir mamos daromos mankštelės,
- Niekada nesiskundžia apetitu (na kur jau čia skųsiesi, kai pieno fabrikėlis visada šviežias, šiltas ir šalia),
- Vis dar nenuleidžia rankų bandydamas apžioti visą kumštuką,
- Pasivaikščiojimus lauke saldžiai pramiega, todėl kiekvieną dieną tuo pačiu laiku... tik maršrutą keičiam,
- Susidraugavo su čiulptuku, kuris dabar tikrai gerai raminamai veikia,
- Teka daug seilių (skaičiau, kad tokie mažiukai dar nemoka ryti seilių, tad jos išteka),
- Visada taip nuoširdžiai nusičiaudi ir po to išskleidžia tokį palaimingą palengvėjimo garsiuką.
Pirmieji motinystės potyriai arba kaip jaučiasi mama ketvirtą nėštumo trimestrą? Taip, taip, kažkas puikiai pastebėjo, kad pirmieji trys mažylio mėnesiai yra tarsi ketvirtas nėštumo trimestras, juk vyksta dideli tiek fiziologiniai, tiek psichologiniai pasikeitimai.
- Per dieną patirdavau begalę jausmų: nuo euforijos iki nevelties. Dabar jausmai jau nusistovėję, viduje ramu, gera.
- Totalus miego trūkumas, bet prie to palaipsniui priprantama.
- Net jei vaikas miega ramiai - reikia būtinai patikrinti, ar jis tikrai miega, ar dar kvėpuoja, ar ne per šalta, ar ne per šilta... Žinoma, būna, kad koks penktas tikrinimas prikelia mažylį, bet šio įpročio vis dar negaliu atsikratyti.
- Mažylio nagų karpymas man vis dar yra sunkiausias savaitės darbas.
- Žindymas, tikriausiai, kiekvienai mamai yra savotiškas iššūkis: man tai buvo kažkas naujo, bet tuo pačiu tarsi iš prigimties žinomo. Gal dėl to, kad buvau tikrai daug skaičiusi apie žindymą, gal dėl draugių palaikymo ar savo pačios įsitikinimų ir užsispyrimo, bet galiu pasakyti, kad šis procesas ėjosi ir vis dar einasi sklandžiai.
- Gyvenimas įgauna visiškai kitą pagreitį ir prasmę.
- Kasnienybė, buitis ir rutina - viskas keičiasi, viskas pritaikoma prie mažylio poreikių.
- Pasivaikščiojimus su mažyliu išnaudoju savo meditacijai, tyliems apmąstymams, jėgų pasisemimui, termosui arbatos, kartais - audioknygos klausymui.
- Pagaliau suvokiau tapusi mama, t.y. ne tik kažkokiu asmeniu, atsakingu už naują gyvybę, bet šilta, užjaučiančia, padedančia, įsiklausančia, guodžiančia, globojančia, kurstančia namų židinį mama.
- Įgavau kažkokią keistą intuiciją.
- Stipriai prisirišau prie savo mažylio ir jį besąlygiškai pamilau.
Vaiko auginimas - tai tikrų tikriausia aukštoji mokykla, o pirmosios 100 dienų - tik įvadas į ilgiausias gyvenimo studijas.
Mažyli, aš pasiruošusi mokytis ir tobulėti kartu su tavimi! Džiaugiuosi kiekvienu tavo akytės mirktelėjimu! Siunčiu tau 100 bučinių :)
Ačiū už džiaugsmą 😉
Na mat kiekvienas su SAVAIS privalumais. Aš kažkaip truputį net pergyvenu dėl to, kad jis dar neiima žaisliukų, tai bandau mankštinti rankutes, tiesti pirštukus, bet matyt su laiku berniukas tai padarys, kai pats to norės 😀
Draugystę su soskiuku šiek tiek paskatino močiutė, o vėliau vis dažniau bandžiau duoti, duoti ir duoti, kol po kokių 2 sav. jau pakankamai normaliai paėmė ir taip ilgokai išlaikė.
Aga, Adomukas😀 linkejimai stipruoliui grazuoliui.
Maniskis visai sesti nebando, nesiriecia, bet zaisliukus laiko, i burnyte nutempia, pasigriebia juos.
O kaip soske draugeliu patapo?
Atlekiu ir as su tavim pasidziaugti, tavo naujomis motinystes studijomis 😀 rasau gera pazymi ir tavo nuostabuoliui. Mane ir veza tie leliuku ir pilvuku skaitiniai 😀
Einu prisimint tavo simtinuko varda
like 😀
Zylutee, jei čia būtų facebook, ant tavo komentaro spausčiau lile 😀 👍
Turbūt kiekviena mamytė būsima, esama patiria tuos jausmus, ir brangina juos 😀 🌷
Dėkui, žinosim ko prašyti, jei receptuko nerašys, ir ką kitą patars
Labai teisingai pasakyta. Tikrai kiekvienas etapas yra stebuklingas ir nepakartojamas... O man gera skaityti jau naujagimiuku blogiukus, nes visi tie jausmai ateis pas tave! Ech, visada net trykstu dziaugsmu pamacius maza kudikeli 😉 Labai fainuolis tavo sunelis!!! 😉
Ačiū už gražius žodžius! Kažkaip tai žiuriu mes labai panašios 😀 nes tavo blogiuke tą patį parašiau, kad tavo nėštumas man primena savąjį 😀
Bambutę valėm su spiritu, kuriam jau ligoninėje gavom receptą. Per dieną 1 kartą, tačiau po 2 sav. virkštelei nenukritus gydytoja patarė valyti po kiekvieno sauskelnių keitimo, tai po to greitai nukrito. Valėm iki kol visiškai užgijo.
Kiekvienas etapas turi savo tą stebuklingą kibirkštėlę 😀 man dabar labai gražu ir miela skaityti nėštučių blogus, kuriuos beje rašai ir pati 😀 užvaldo tokios emocijos, prisiminimai, nors realiu laiku viskas taip neatrodė. Taip pat ir su mažiuko auginimu: laikas tiesiog skrieja, tik sustojus akimirkai ir peržvelgus prisiminimus pajauti koks tai stebuklas 😉
Viskas taip pažįstama, ir tuo pačiu - tai buvo taip seniai, skaičiau ir šypsojausi prisiminus tuos gugavimus, ypač sužavėjo "•Visada taip nuoširdžiai nusičiaudi ir po to išskleidžia tokį palaimingą palengvėjimo garsiuką" 😀
Dėl to nuolatinio tikrinimo ar viskas gerai miego metu - tai nieko nuostabaus, aš ir virš metų dar sūnų tikrindavau, net kartais dabar pagaunu save naktį, kai pabundu praeidama pažiūriu ar ne per šilta, ar vėsu, ar užsiklojęs, o jau visų penkių metų vyrukas 😀 Tokios jau tos mamos 😀
Beje smalsu paliko, o kaip prižiūrėjote bambytę ? T.y., ką naudojote, ką patarė jum gydytoja ? Sakau tik tik tai išgyvenot, tai šviežiausios žinios bus 😀
Ir sėkmės toliau jums abiejiems 🌷
Kaip grazu ir tyra! 🌷 Man atrodo, tai nuostabiausi jausmai gyvenime!!!