Projekto dalyvės Gintarės prisistatymo BLOGAS: Aš ir mano šeima

Naujojo Projekto "100 pirmųjų dienų su Huggies Newborn" ypatingąja dalyve atrinkta - mama Gintarė Reimerienė, kuri gegužės 16 dieną susilaukė gražuolio sūnelio. Mamytė šimtą dieną rašys dienoraštį apie kūdikėlį ir naujojo gyvenimo kasdienybę. Pats metas susipažinti...

Esu Gintarė Reimerienė, 25 metų, naujai „iškepta“ mamytė.

Iš prigimties esu Avinas ir turiu velniškai daug aviniškų savybių, kurios man visą gyvenimą labai padeda. Esu užtektinai aktyvi, tad gyvenime spėju viską, tai, ką noriu ("jei nori, visada viskas įmanoma" - neatsiejamas mano posakis), mano energijos užtaisas pripildytas parako, todėl kartais per visas savo veiklas „perdegu“.

Esu užsispyrusi, todėl iššūkiai ir naujos idėjos mane žavi, esu labai temperamentinga ir greitai užsideganti, todėl ryškios emocijos taip pat neatsiejama nuo manęs. Taigi, šios savybės mane lydi visą gyvenime ir labai aiškiai apibrėžia, kas aš esu.

Šiuo metu ir mokausi, ir dirbu, tačiau šiuos du svarbius užsiėmimus tikriausiai artimiausiems dvejiems metams užims pats svarbiausias darbas gyvenime – auginti naują pasaulio pilietį. Esu nenumaldoma muzikos mylėtoja, kaip draugai sako: „Atsikėlusi ji pirmiausia įsideda ausinuką į ausis, nei išsivalo dantis“.

Kažkada seniai, jaunystės laikais baigiau muzikos mokykloje chorinį dainavimą, todėl dainavimas irgi yra įgimtas manyje, vėlgi pacituosiu draugus: „Ji dainų klausytis nemoka, ji jas dainuoja“ :)

Šeimoje esu vienturtė, todėl visada besvajodama apie brolį ar sesę, kai buvo tam laikas, tuo pačiu svajojau ir apie gausią savo šeimą, kai ateis tam metas, tačiau nesitikėjau, kad tai ateis taip greitai. Mano gyvenimas buvo nerūpestingai žavus, su daug netikėtumų, tačiau ir su daug stabilumo gyvenime.

Esu žmogus, mėgstantis pokyčius, tačiau kartu mėgstantis gauti ir laiko su tais pokyčiais susigyventi. Per paskutinius dvejus su trupučiu metus patyriau didžiausią dozę pokyčių savo gyvenime, o laiko su jais susigyventi per daug neturėjau. Su būsimu savo gyvenimo vyru pradėjome bendrą buitį, t.y. pradėjome kartu gyventi, o kartu su tuo atėjo ir ateities planavimas.

Po pusės metų buvimo kartu gavau sužadėtuvių žiedelį, su kuriuo atėjo kiti planai į mūsų gyvenimą, t.y. kurti šeimą, o mums su vyru, šeima – tai vaikai.

Pernai vasarą – liepos mėnesį, atšokome puikias vestuves ir tą dieną pasakėme, kad nuo šiandien būdami šeima, palikime viską Dievo valioje. Turėjome ir nuostabų medaus mėnesį, o po mėnesiuko, rugpjūčio mėnesį pasijutau besilaukianti...Dievo valia mums tikrai patiko :)

Šiek tiek intarpas, paskaičiuokite, kiek pokyčių mano gyvenime įvyko per tuos dvejus metus...

NĖŠTUMAS

Taigi prieš akis - 9 laukimo mėnesiai ir tuo metu abu supratome, kad net neįsivaizduojame, kas mūsų laukia. Aš paranojiškai ir įnirtingai įnikau į „protingas“ knygas ir pradėjau panikuoti nuo informacijos gausos ir nuo to, kad nesuvokiu, kas su manimi vyksta ir kaip elgtis.

Pirmieji nėštumo mėnesiai mistiniai – niekam dar nesakai, bet ir pats nei matai, nei jauti. Tačiau laikas viską sudėliojo į vėžes. Kaip aš visiems sakau, per nėštumą patyriau visko po truputį, taigi negaliu skųstis jokiais labai blogais potyriais, tačiau jau nuo 3-4 mėnesio supratau, kad auginu kažką „didelio“.

Pilvukas augo kaip ant mielių, o prieš Kalėdas, 18 nėštumo savaitę, atlikta echoskopija tikrai parodė, jog vaikiukas bus didesnis. Lyties su vyru nenorėjome žinoti, norėjome tik žinoti, ar viskas gerai. Antras trimestras prabėgo su daugiau įtampos ir streso, kadangi savijauta jau nebuvo iš lengvųjų, o darbai nelaukė ir iki nėštumo, ir gimdymo atostogų reikėjo daug ką pabaigti.

Savo nuotaikų kaita varginau artimuosius, rinkau informaciją ir aiškinau, kaip su manimi reikia elgtis. Žodžiu, trumpai – su vyru bandėme mūsų santykius. Gruodžio mėnesį taip pat kartu apsilankėme Romualdo Šemetos nėščiųjų kursuose, kuriuose sužinojome daug naujo ir susidėliojome jau turimą informaciją į lentynėles.

Kai prasidėjo oficialios mano atostogos, turbūt buvo geriausias nėštumo laikas: pagaliau gali visas mintis skirti artėjančiam įvykiui, gali planuoti ir svajoti. Paskutiniame trimestre, aišku, pasirūpinome ir kraiteliu, nes buvo ir laiko, ir didelis malonumas tą daryti be kitų milijono reikalų. Pabūvojau ir pas močiutę kaime ir šiek tiek palepinau save.

Sudarėme vardų sąrašus ir bandėme apsistoti ties 2 – mergaitei ir berniukui. Paskutinis mėnuo laukimo labai neprailgo, tiksliau lėkė kaip pašėlęs, o mane ėmė imti šiokia tokia panika, nes supratau, kad ta diena artėja (Panika tikrai ne iš blogosios pusės).

Susiradome gydytoją, pas kurią norime gimdyti ir pradėjome ruoštis naujo žmogeliuko atkeliavimui į šeimą. Tvarkėme namus, pirkome paskutinius daiktelius, lepinome save ir aptarinėjome paskutines gimdymo plano detales ir vyro dalyvavimą jame, lankiausi pas gydytoją, kuri vis tvirtino, kad susilauksime „dičkio“.

GIMDYMAS

Gimdymo terminas buvo nustatytas gegužės 22 diena, todėl jau 39 savaitę, t.y. gegužės 15 dieną buvo sutartas paskutinis susitikimas su gydytoja, pas kurią gimdyti. Po patikros, gydytoja ramiai pareiškė, kad keliautumėm namo, krautumėmės daiktus ir kitą dieną 7 val. rytoj prisistatytume į ligoninę.

Iš pradžių nepatikėjau ir net pasiklausiau „kodėl?“. O, pasirodo, gimdos kaklelis buvo atsivėręs 4 cm ir gimdymas buvo ant nosies, taip pat gydytoja patvirtino, kad laukiuosi tikrai didesnio nei 4 kg vaikelio, todėl reikia nieko nelaukti.

Gegužės 16 dieną, 7 val. ryto, kartu su vyru ir visais daiktais prisistatėme į ligoninę, kur mane užregistravo ir paguldė į gimdymo palatą. Buvome nutarę, kad vyras dalyvaus gimdyme, o jei netikėtai aš norėčiau jis būtų palikęs gimdymo palatą, tačiau to neprireikė. 8 val. ryto man nuleido vandenis ir patvirtino, kad gimdos kaklelis atsidaręs 5 cm, todėl beliko laukti gimdymo veiklos, t.y. sąrėmių.

Pirmąją valandą gimdykloje, kol sąrėmiai buvo nežymūs, su vyru juokavome ir aiškinomės viską apie gimdymus su ligoninės personalu, vėliau gimdymo veikla pagavo pagreitį ir jutau artėjantį finalą su kiekvieną valanda. Buvau nutarusi, jog noriu gimdyti natūraliai, todėl tai pranešiau tik atvykusi, tačiau kitokio siūlymo ir nesulaukiau, kadangi reikėjo padėti ateiti į pasaulį dideliam vaikučiui ir privalėjau jausti kiekvieną kūdikėlio kelio į šį pasaulį, milimetrą.

Gimdymas vyko pašėlusiu greičiu, su kiekvienu pusvalandžiu gydytoja vis pranešdavo puikias naujienas ir...12.20 pasaulį išvydo 4200 g svorio ir 60 cm ūgio sūnelis Jonas.

Ligoninės personalas juokavo, kad gimė arba dar vienas Sabonis arba dar vienas Savickas. Mūsų stebuklėlis buvo įvertintas 9 balais, pagal Apgar skalę ir pagaliau pagaliau buvome palikti vieni su sūneliu pirmą kartelį pavalgyti. Po viso nėštumo periodo ir gimdymo tas pirmas laikas kartu su sūneliu buvo nepakartojamas.

Mes su vyru žiūrėjome į sūnelį ir netikėjome, kad šį stebuklą sukūrėme mes.

AČIŪ, Gintare, už nuostabų pirmąjį pasakojimą.

Sveika atvykusi su gražia šeima į Mamyčių klubą! Lauksime kasdien tavo dienoraščio!