Fotografės Karinos Krisikaitytės nuotrauka
Pirma savaitė po gimdymo.
Pamenu, kai iš ligoninės parsivežiau savo pirmagimį namo – tai širdyje buvo labai daug nerimo. Kas? Kaip? Kodėl verkia? Ar pavalgė? Kodėl tiek ilgai miega? Kodėl nemiega? Ir taip toliau ir pan. Nors buvau atlankiusi ir išklausiusi visas įmanomas paskaitas ir perskaičius ne vieną knygą – panašu, kad gimus vaikui – viskas pasimiršo! Bet šįkart, su Motiejumi viskas kitaip. Visų pirma, aš esu rami. O tai turbūt pagrindinis raktas į ramų vaiką. Kai jis pradeda niurzgėti, tipo tuoj tuoj verks – nebėgu iškart prie jo, o leidžiu sau sukramtyti paskutinį pusryčių kąsnį ir dar gurkštelėti arbatos. Su mintimi – „o gal jis tuoj pats nurims“ :) Kas tiesą pasakius, dažnai ir atsitinka. Aš esu rami, kai jis miega 3val., nelendu jam į akis ir nebučiuoju kaktos – juk žmogus MIEGA! Aš esu rami, kai jis vos užmigęs, po 15-20min pabunda. Nepuolu galvoti, kodėl pabudo, gal vėl valgyti nori, ne – nieko jis nenori – jiestiesiog pabudo ir nori dar pažiūrėti į mane :) Ir aš tuo džiaugiuosi! Bučiuoju, myluoju ir visaip murkau, kol jis pavargsta, o kai jau atrodo tuoj tuoj užmigs – tiesiog padedu į lovytę – ir jis užmiega.
Su antruoju sūnumi, pirmoji savaitė visai kitokia! Pamenu, kad su Jokūbu buvo labai sunku ir labai bijojau, kad su antruoju, bus dar sunkiau. Juk namie yra DU vaikai. Ir tikrai girdėjau daug istorijų, kaip pirmasis pasikeičia parsinešus naujagimį namo: ima reikalauti daug daugiau dėmesio, „lipa ant galvos“, vėl grįžta prie senų "įpročių“ (darymo į kelnes ar čiulptuko reikalavimo). BET, kaip pasakė viena mano pažįstama, turbūt įdėjau gerą įdirbį iki atsirandant Jokūbo broliui, nes jų bendravimo dabar galiu tik pavydėti J Žodžiu, pavydžiu pati sau, kad man taip pasisekė, kad Jokūbas tik prabudęs bėga pas brolį, nori jį bučiuoti, liepa nešioti, kai brolis pradeda verkti, padeda man keisti sauskelnes, o mažajam pradėjus inkšti, puola jam nešti čiulptuką. Visas mano įdirbis buvo toks, kad Jokūbui, brolio atėjimą į šį pasaulį, pateikiau kaip didžiausią šventę! Per „Baby Shower“ jis gavo daug dovanų, klinikoj, kai pirmąkart skubėjo pas brolį – jo irgi laukė dovanos (nuo brolio), vėliau jo gimtadienis – vėl dovanos :) IR tikrai nesijaučia jis „nukarūnuotas karalius“, nes mano dėmesį jam kompensuoja tėtis, kuris su vaiku eina pramogauti – į parką, pas antytes, į kartingus, pas draugų šunį ar namie užsiima „vyriškais“ reikalais.
Žodžiu, mėgaujuosi motinyste! Ir tai man suteikia daug džiaugsmo. Net ir pirmą savaitę save palepinau grožio procedūromis (manikiūras, pedikiūras, sutvarkyti plaukai – tai teikia dar labiau pasitikėjimo). Vis sau kartoju, kad jokiais būdais negaliu leisti sau kartoti tų pačių klaidų, kurias dariau su pirmu sūnumi – užsidaryti su naujagimiu namie, atsisakyti visų pagalbos, visą dieną slankioti su chalatu – ne ne ne!! Aš noriu būti graži, noriu, kad vaikai ir vyras mane matytų laimingą, besišypsančia, mylinčią ir mylimą, noriu, kad namie visada kvepėtu maistu, šeima pusryčiautų, pietautų ir vakarieniautų kartu. Ir visą tai, galiu padaryti tik pati tai suprasdama, suvokdama, ko noriu ir tiesiog neleisdama sau „būti tik mama“, NES visų pirma aš esu moteris, kurią pamilo mano vyras, tada – aš esu žmona, kurią jis vedė, ir tada, aš esu mama. Tad tokių prioritetų, kurie gyvenime susidėlioja natūraliai, aš stengiuosi ir laikytis.
p.s. Sekti mane, stebėti kaip auga mano sūnūs, rašyti ir klausti manęs galite instagramo paskyroje : Goda Jokubaitienė https://www.instagram.com/goda_jokubaitiene/
Labai džiugu skaityti! Tikriausiai 90% teksto yra ir mano galvoje esančios mintys. Lygiai taip jaudinausi, lygiai taip dabar džiaugiuosi, kad abu vaikučiai sutaria 😀 Gera ir graži pradžia tikrai įkvepia pasitikėjimo...😀