Taip, keistos tos mamos.
Gimsta mažytis smurfiukas, veidukas sugurintas, sodriai mėlynai išmargintas, dar ir vienas kitas spuogelis ant nosies, o mamos pirmi žodžiai – koks jis gražus. Ir sugraudina, ir prajuokina,- sako po vis dar besitęsiančių gimdymo peržiūrų irgi mamos. Prisimenu, man iš ties jis atrodė stebuklingai gražus.
Ir dabar atrodo. Pasižiūriu ir susileidžiu (keistas žargoniškas žodis, bet neradau geresnio apibūdinimo). Paskęstu mėlynose mažylio akyse. Pačiose laimingiausiose. Per akimirką sugalvoju tūkstančius argumentu, kodėl jis toks nuostabus. Tiesiu ranką į fotoaparatą. Spustelnu. Kodėl blykstė nepamato to tūkstančio?
Vis bandau įsivaizduoti ūgtelėjusį savo mažutį, suprasti, kas yra gražu... ir po akimirkos vėl paskęstu mėlynoje Hubertėlio akyčių jūroje. Jis iš ties nepaprastai gražus. Apvalus/šviesus/ žanduotas/ su duobutėmis/panašus į mane/į tėtį/į brolį/į senelį/į ... paštininką :)
Gimus mažyliui visi bando atrasti jo sudėties formulę: ką iš ko paėmė, kas į ką panašus, ką primena.
Dažnai aš mėgstu stabtelėti nieko nekeičiančiuose apmąstymuose. Tiesiog bandydama suvokti pasaulio darną. Niekaip negaliu suprasti mažiukų gimties patyrimo, bandau sudaryti ne panašumų, ne fizinę vaikučio sudėties, o dvasinę jausmų formulę. Įsivaizduoju, kad laukiamas vaikutis yra besąlygiškai laimingas pilvuko namelyje: turi viską, apie ką tik svajoja užaugę vaikai - neribotą laisvę veikti ir tenkinti savo fizinius poreikius. Niekada nejunta alkio, visada išsimiegojęs ir pailsėjęs, niekada nesijaučia vienišas ar nelaimingas, eina miegoti ir keliasi kada tik nori, viskas visada šalia. Vėliau per kelias valandas visas mažylio pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis. Nieko nebegali turėti čia ir dabar, jis turi išmokti prašyti... o mes mamos juk keistos. Ne visada suprantame, ką sako mums mėlynos, žalios ar rudos vaikučio akys. Kodėl keistos? Mes kartais netgi supykstame, kai spalvotos akytės KAŽKO DRĮSTA paprašyti.
Ar kiekvienas iš tiesų suprantame kuo užpildyti mūsų vaikučiai, kokia iš tiesų yra jų sudėties formulė? Manyčiau tai GERUMAS + besąlygiškas PASITIKĖJIMAS.
Kaip ilgai mes galime nepakeisti savo mažylio sudėties?
Mano mažyliui dabar 3mėnesiai ir jis laaaaabai daug valgo 😃 todėl yra dičkis berniukas. Dabar 7,4kg ir 65cm, tai aš vis jaudinuosi, kad bus storulis, kad negerai kad taip greit auga, bet pažiūru į Hubertėlį ir nusiraminu, kad ne mano vienos vaikas dičkis 😀 Sveikatos Hubertui 😉
Koks didutis vyrukas jau 👍 🌷 O tavo pateikimas, rašysena visada kitoniška - įdomi 😉
MV, o ka reiskia jeigu suteiksiu tokia galimybe?
aha, H toks tvirtas, pliusinio visai neprimena. Bet jis kaip mano pirmukas. Markas lygiai 6 menesiu be jokios pagalbos pokst ir atsistojo savo loveleje, aisku sedejo jau puikiai iki to laiko pats. As Hubertelio irgi nesodinu, net nemokau nei sedet nei vartytis. Is pradziu maniau kad bus tinginukas, bet kol kas sauniai tobuleja
Aha, mano Adomukas irgi panašiai, kaip juokiuosi, ratais vaikščioja 😀 riečiasi, o jei duodu įsikibti, kad sėstųsi - tai pirmutinis, bet gydytoja sakė nesodinti dar, tai leidžiu tik prisitraukti kiek pats gali, o tada kiek nervų būna 😀 pyksta, ko nesodinu, o aš jam ir sakau, kad tu dar silpnutis, dar mažutis, dar reikia mankštintis 😀
Šiaip visumoj labai panašiai auga, smagu pasiskaityti, pasidžiaugti!
och apie tą vaikų grožį mamų akimis...
jei atvirai, man gimus Deimantė buvo labai graži, o Milutė - ne... žiūrėdavau, pamenu, į ją ir širdis spurdėdavo, nejaugi bus negraži... bet jai nuo gimdymo buvo ilgą laiką raudonos akytės (apie 2 mėn.), daug raudonų dėmyčių, ir toks raukinukas raukinukas... be abejonės, sulyg kiekvienu mėnesiuku gražėjo ir dabar man ji dieviškai graži - didelėm mėlynom akimis ir labai ilgomis blakstienomis😀))
Gabrielė nuo gimimo be galo graži.... 😀
o apie kūdikėlio jausmus ir aš dažnai pagalvoju, kaip gerai jiems buvo pilvelyje, ir kaip staiga viskas pasikeitė, jie tarsi pakliuvo į nežinomą planetą, o jei dar kas nors su jais nešvelniai pasielgtų.... brrr... neleidžiu sau nei pagalvoti apie tai....
o Hubertas man ne tiek burbulis atrodo, o kiek tvirtas, stiprus vyras 👍 svorio skaičiukai dideli, bet neatrodo kad būtų per daug to svorio 😀 o jei sukasi ratu, tai 5-6 mėn jau šliaužios, jei tik suteiksi jam tokią galimybę 😀
Drabuzelius 68 arba 74 nesioja.
Del jausmu sudeties tiesiog norejau pasakyti kad visi vaikai gimsta optimistai, o mes po mazu pripildome jiems baimes, nepasitikejimo, pesimizmo, neigiamu kitu dalyku, pykcio. Ir tt... pazinimo dziaugsmas aisku neisvengiamas, bet nenoreciau kad labai greit prisipildytu neigiamu jausmu
Hubertulis dar nuo pilvuko irgi nemoka atsiversti ant nugarytes atgal, moka be pastangu tik ant soniuku ir nuo nugarytes ant pilviuko. Sia savaite daro tilteli guledamas ant nugarytes, kelia subinuka virsun, arba rieciasi - subinyte prispausta ir kyla galva, kojytes vienu metu. Bet jei pvz pasiulau isikibti man i pirstus ir bandyt prisitraukti kuneli, tai net nebando, viska daro pats is savo jegu, as ir neskubinu.
Gražu skaityt, kaip laikas bėga 😀 Beje kokio dydžio rūbelius Hubertas nešioja dabar? 😉 didckas vyriokas
ocho koks didelis vyrukas, mano vyrukui jau metukai, o sveria tik 9kg 🤔 hmmm..... gal bisky mazokai? o kas del grozio tai mamai turbut nera nieko grazesnio pasauly uz savo vaikus ❤ man ir mano berniukai patys graziausi pasaulyje ir kitaip net buti negali 😃 p.s as kaip vaiku (savu ir svetimu) myletoja tai jie man visi begalo grazus 🌷
labai, atrodo, taiklūs tie pamąstymai apie sudėtį 😀 tik manau nereikia siekti išlaikyti ją nepakitusią kuo ilgiau, juk tiek dar daug nuostabių jausmų, argi nesinori, kad mažylis išmoktų mylėti ne tik mamą, bet ir savo augintinį, vabalėlį pievoje, argi nesinori, kad mažylis išmoktų užjausti, kai skauda, džiaugtis, kai linksma... Toks tas pasaulis, turime išmokyti išgyventi.
Oho koks jau didutis ir stiprutis vyrukas, mes tik 7 kg tesveriam ir dar nuo pilvo ant nugaros be pagalbos nesivartom.. Šaunuolis Hubertukas, gražiai auga!
Oooo seras Hubertas skamba kietai 😀) pukuotu pavadinimu galima sugalvoti visiems nepaisant koks tikras jo vardas.
grazus jis labai, Hubertelis 😀 P.S kai pirma karta isgirdau si varda, t.y. is taves, man jis skambejo labai rimtai, perdem suaugeliskai, taip ir isivaizdvau toki dzentelmena panasu i angla, sera Huberta, o kuo toliau tuo labiau tas vardas man svelneja, minksteja ir pukuoteja. Ir atrodo taip ir limpa. Gal taip ir turi buti, kai vardas vaikucui skirtas ir tinka 😀 cia siaip nuokrypis
Oi kaip seniai skaiciau kaip jus gyvenat, idomu idomu😉