Mūsų istorija prasidėjo dar mokykloje. Pirmos dukros susilaukėme labai jauni. Antroji gimė po penkerių metų. Gyvenimas tekėjo sava vaga, lyg ir nieko netrūko... Vaikai paaugo, o aš vis nulydėdavau akimis mamytes su vežimėliais ir mažais leliukais. Gal todėl, kad dukros augo lengvai ir be didelių rūpesčių, mintis apie trečią vaikelį nė kiek negąsdino. Aplinkiniai vis leptelėdavo, kad reikia sesėms broliuko.
Kartą važiuojant mašina, mažoji pamatė gandrą. Tada vyresnioji patarė: paprašykim, kad atneštų broliuką. Susižvalgėm su vyru ir nusprendėm: REIKIA :) Tik nebuvom garantuoti, kad pavyks iki galo išpildyti prašymą ir gandras nesugalvos atnešti sesytės... Tik žinojom, kad trijų bus gana.
Kai sužinojau, kad laukiuosi, minčių buvo visokių. Ir baimės ir abejonių. O ką kiti pagalvos? Gal nepasukios piršto ties smilkiniu?... Juk šiais laikais trys vaikai, kai kuriems asocijuojasi su sunkumais, vargais ir našta. Mane prižiūrinti gydytoja tik padrąsino.
Kai išvydau ekrane mažą burbuliuką, širdis suspurdėjo. Vėliau jau kartu su vyru džiaugėmės, kad burbuliukas turi ir rankytes ir kojytes. Buvo smalsu sužinoti KAS? Bet gydytoja nedrįso spėti. Nutarė palaukti garantijų. Tą kart grįžus namo, pajutau švelnų bakstelėjimą. 14 sav., o jau toks stiprus, pagalvojau. Negi nuojauta neapgaus...
Nėštumas buvo lengvas, jaučiausi energinga, gal tik pavargdavau greičiau. Pykino ilgokai, bet tvirtai laikiausi. Vis galvojau: reikia džiaugtis kiekviena diena, nes daugiau to nepatirsiu. 30 sav. jau žinojome, kad bus sūnus. Gydytoja džiaugėsi nemažiau už mane. Laukimas tapo dar džiaugsmingesnis. Buvau pratusi prie rožinių suknyčių ir visokių kitų mergaitiškų grožybių, o dabar jau teko analizuoti vyrišką garderobą. Keistas jausmas.
Laukimas artėjo prie pabaigos. Echoskopas "prognozavo" didelį vaikiuką ir dėl gimdymo pačiai teko sudvejoti. Bet pasiklausydavau, kad po cezario operacijos taip sunku atsigauti. Noras gimdyti pačiai buvo stipresnis. Juolab jau dukart viskas praėjo laimingai (beveik).
Broliukas labai neskubėjo, praėjo TA diena... Dar viena... Klausimas KADA jau tapo vos ne keiksmažodžiu aplinkinių lūpose. Nuvykom paklausyti toniukų, viskas gerai. Gydytoja apžiūrėjo ir tarė: naktį jau atvažiuosi... Galvoju kažin. Jau dvi savaites man tie "paruošiamukai" jaučiasi. Grįžtant namo darėsi nebelinksma. Turbūt tikrai laikas ruoštis. Vyrui leidau kiek pasnausti. (Nebeklausiau kaip ten jam sekėsi). Pati pamažu ruošiausi, lakavau nagus. Juk tokia šventė laukia! Sesutes nuvežėm pas senelius ir į gastroles...
Priėmimo skyriuje buvom 22.30. Man jau viskas žinoma, todėl nelabai baisu. Personalas malonus, visi apsnūdę. Mano brangusis baltu veidu tik laukė kada jau eisim į gimdyklą. "Apie 4 cm." išlemeno senučiukas daktaras. apie jį buvau prisiklausius ne kokių atsiliepimų, todėl mano "šventė" pamačius budėjimo grafiką ant sienos, virto be šypsenos veide.Ją pakeitė išpūstos akys ir abejonės... Su savo gydytoja nesitariau. Vaikelis prognozuojamas apie 5 kg. Va dabar tai bus, galvoju.
Po apžiūros mus pasitiko akušerė, aprodė gimdyklą. Paaiškino kas ir kaip. Pamatavo toniukus, mano kraujo spaudimą (kiek didokas). Paklausė ar nenoriu nuskausminimo. Nusprendžiau, kad dar ne. Atnešė kamuolį ir paliko mus laukti. Su vyru pasivaikščiojom po palatą, viskas matyta. Smagu prisimint. Per langa matosi miestas, rūksta kaiminai. Lauke -20 šaltis. Kažkas jau miega. Kažkas laukia... Sugalvojau išbandyti kamuoli. Nu smagu! Linksma. Kiek patrynus nugara, galima kentėt.
Pro duris įeina senučiukas. Guluosi apžiūrai. Ruošiasi nuleisti vandenis, o aš sukandusi dantis, pilna baimės laukiu. (Pastaraji karta procedura buvo nelabai maloni). Tik jaučiu, kad jau viskas. Dar pagyriau daktarėlį, kad taip gerai čia viskas išėjo, be jokio skausmelio. Liko labai patenkintas ir pridūrė, kad jo komanda šianakt labai gera pasitaikė. Pažiūrėsim pamatysim. Jau 1 nakties. Vyras vis žiūri į mane, laukia kuo gali padėt. Paprašiau vaistų, nes skausmiukai darėsi nebe tokie "skanūs". Akušerė kažką suleido. Sėdau ant kamuolio ir pati nesupratau ar nusnaust spėjau ar vaistukai tokie geri buvo. Kai sarėmiai tapo stiprūs, vis guodė mintis, kad mano šventė tuoj įvyks ir savo stebuklą laikysim ant rankų. Liko labai nedaug. Tik dar šiek tiek pakentėt. Vis žvilgtelėdavau į vyro akis, ir be jokių žodžių žinojau, kad skauda ir jam. Kai gydytojai pradėjo rinktis gimdynui, nusprendėm, kad lauks už durų. Taip bus geriau abiems. Už sienos vis girdėjosi, kad ne man vienai taip smagu tąnakt buvo. Vienos šaukėsi vyro, kitos "Jėzaus", o trečios "mirsiu". Aš tik klausiaus ir tyliai galvojau: "Kad tik man pavyktų".
Liko kelis kart stumti. Galvoje mintis, kad tik viskas būtų gerai, juk toks didelis. Tik jaučiu taip lengva pasidarė. Šlapias varliukas dedamas ant pilvo, sesutė taria: "Sveikinu" , o man ašara, kaip pupa per skruostą bėga. Tada pakvietė vyrą, likom miutei tik mes trys. Niekas aplink neberūpėjo. Džiaugsmas ir laimė spindėjo akyse. Broliukas susigužęs šildėsi, o mes tylėjom ir žodžio pratart negalėjom. 5.25 ryto.
Pasirodo nebuvo toks jau didelis tas mūsų ryšulėlis nuo gandrų. Viso labo 4185 g. Labai džiaugiuosi, kad nors ir su baime, bet pasiryžau gimdyti pati. Tą jausmą žino tik tie, kurie patyrė viską patys. Dar dabar "pagaunu" save žiūrėdama į sūnelį su džiaugsmo ašara akyse. Juk svajonės pildosi. Reikia tik stipriai norėti :)
Labai ačiū visoms už šiltus žodžius 😀
Pypse, nuoširdžiai linkiu tokios istorijos, tik su sesute jau 😀
Pasiurpau nusiurpau ir issiurpau. Is laimes, baimes, mielumo, jaukumo, svajoniu isipildymo. Pasidare lengva. Pazystama. Ramybes akimirka - pazystama. Sukniasvore gandro lauktuve - pazystama. Suvirpinai iki paciu sirdies gelmiu. Nuostabaus laiko jums su jusu suneliu
Wow!! Labai grazu!! 😉 pati laukiuosi suneli! Sekmes visokeriopos 😉
Didžiausi sveikinimai su sūnelio gimimu ir tokiu nuostabiu pasakojimu!! Tiesiog gražu! 😀
Sveikinimai su sunyčiu 🌷 Aš taip pat pirmojo vaikučio jauna susilaukiau, o štai po 5,5metų greit pasibels į pasaulį antrasis, tik mūsų atveju - abu sūnus, vyro svajonė mergytė, bet bent jau dabar manau, kad užteks ir dviejų 😃
Istirijos pradžia kiek primena ir mane skaitau ir toks jausmas kad apie mane rašo 😃 Mes taip pat jauni patapom tėveliais o antrosios susilaukėm po 4 su biški m. O apie trečia aš taip pat svajoju irgi norim sūnaus. Bet dar reikia palaukti, keleta metelių.
O šeip istorija tikrai taip subtiliai aprašyta. O kai dar ir save ižvelgi tai dar smagiau skaityti. 😉 Beje sveikinimai su šeimos pagausėjimu. 🌷
Kaip miela ❤ sveikinimai 🌷🌷🌷
Nuostabus pasakojimas 😀
istorija aprašyta ŠVELNIAI ir MALONIAI 😀 labai patiko pasakojimas,kelios ašarėlės susikaupė akyse 😀 sveikinu,kad nepabijojai ir išdrysai 🌷
Labai gražiai aprašyta istorija, nes ašara man sublizgo...
dieve tai jis ten tebekruta 😀 jezau jezau
Taip taip 😀
Gražiai aprašyta istorija, sveikinu su šeimos pagausėjimu, o kartais tas senukas ne šiaulių gimdymo namuose dirba 😀 ?