Tarp žemės ir dangaus....

Mūsų pirmasis susitikimas buvo visiškai kitoks nei daugelio. Jis nebuvo toks kaip tikėjomės.

Nežinojau kas gims. Jaučiausi gerai ir jokių įspėjimų nebuvau gavusi,tyrimai taip pat geri buvo. Kažkur kitur gimdyti nesiruošiau,savo ligoninėje tik(Pasvalyje). Turėjau gimdyti lapkričio 30d. ,bet teko rugsėjo 16d. Vietoj Pasvalio ligoninės ar Panevėžio- atsidūriau Vilniuje,Antakalnyje. Keletą dienų pamažu nubėginėjo vandenys(nesupratau to net),tad jų liko mažai ir teko sunki kelionė... Pakeliui greitosios pagalbos automobilyje gavau vieną dozę skatinamųjų,vietoje dar vieną dozę(Vilniuje).

Ta diena buvo tarsi tarp žemės ir dangaus...Viskas vyko staiga ir netikėtai. Prognozė buvo tokia: 50% ant 50% -išgyvenimo.Tik tai ir sukosi galvoje,mintys,kad viskas bus gerai. Negalėjau tiesiog galvoti kitaip...

Gimdymą priiminėjo gydytojas vyras, bet per nežmoniškus skausmus neprisiminiau net kokia jo pavardė buvo...Gimdžiau viena,nes nespėjo niekas atvykti.Personalas malonus buvo. Pagimdžiau nesunkiai(atmetant skausmą),niekas neplyšo,nes kleckiukas buvo 1050g., 39cm. Nemačiau jos tik pasakė,kad tai mergaitė ir liepė ilsėtis. Toks mažuliukas buvo nuneštas į inkubatirių reanimacijoje ir pajungtas prie daug nuolat pypsinčių aparatų.

Savo mažuliukę aplankėme ryte jau su vyru. Reanimacijoje praleidome apie mėnesį(nepamenu tiksliai,gal ir daugiau). Kad ir kaip buvo sunku žiūrėti į tokį mažą žmogutį laikėmės tvirtai ir tikėjome geriausia pabaiga.

Dabar Vismantei jau penkeri ir kas pasakys ,kad ji buvo neišnešiotukas!?