Mūsų brolis stebuklingas.
Kodėl?
Negaliu pro jį praeiti nepabučiavęs.
Visą mėnesį bendraudami šeimoje ar su aplinkiniais dažnai linksniuojame Marko, Huberto vardus. Dar dažniau skamba žodis „broliai“. Atrodė viskas labai įprastai: „Markas žaidžia, o Hubertas miega“, „Markas susirgo, o broliukas tai sveikutis“, „Ruošiuosi su Marku ir Hubertu pasivaikščioti, gal nori prisijungti?“...
Ir vieną kartą vietoj klausimų: "kaip mažylis, o kaip Markas" mano mama paklausė: „kaip laikosi vaikai?“. Vieną akimirką suakmenėjau. „Gerai“, ko gero, atsakiau lakoniškai. Bet pasibaigus pokalbiui tas žodis VAIKAI man paliko sukrėtimą iki ilgo vakaro. Grįžus vyrui, pasakiau, kad mama klausė kaip VAIKAI. Jis nusišypsojo...
Iš tiesų atrodo susivokiau, kad nuo šiol gyvenu vaikais, kad keliauju su vaikais, kad kalbuosi su vaikais, kad rūpinuosi vaikais. Susivokiau, o kartu dar vis sunku tuo patikėti...
Mano du nuostabūs vaikai.
Mano opus magnum.
Mano šedevriukai.
„Mes ne šederiukai, mes broliai“, - pataiso Markas...
Šiandiena bandžiau suskaičiuoti brolio bučkius broliukui. Kai įpusėjus vėlyvam rytui jie perkopė 100, nustojau skaičiuoti...
Rutina jau tapo, kad Markas paruošia maudynių vonelės vandenuką, rytais išrenka drabužėlius, ekstra atvejais paduoda merliuką.
Vieną rytą Markui iškrėtėme staigmeną. Su broliuku atsibudome anksčiau, pasimankštinome, nusiprausėme ir atslinkome pas didįjį brolį į lovą. Spėkit ką ten veikėm? Puolėm bučiuoti.
Markas liko patenkintas, kas rytą stengiasi apsimesti, kad dar miega, kad brolis pas jį atsigultų, bet... tas mažylis dar didesnis miegaliukas nei Markas. Visgi Markas neiškentęs atkeliauja pas mažiuką. Atspėjote, puola bučiuoti, arba siųsti skambius oro bučkius, arba tiesiog glostyti, kol jis pramerkia akutes.
Taip broliukams bedraugaujant švelniai, prabėgo pirmas mano ir VAIKŲ mėnesis. Markas spėjo susirgti ir pasveikti, o Hubertas gerokai ūgtelėjo. Aš? Aš vis dar pratinuosi...
trūkstu žodžių apibūdinti ką jaučiu perskaičius šį tekstą, atrodo ir man taip yra, ir aš tai išgyvenu, bet nemoku taip papasakoti, išsakyti savo minčių,miela jautru gražu❤❤❤❤❤❤❤❤❤
bet tikrai kokia puiki mintis išspausdinti, Evelinos skaitiniai pilni tokių šviesuliukių- labai tinkami nėštukei. geriau nei lankstinukai 😃
Ačiū už gražius žodžius.
Vis pagalvoju kodėl aš parašau?
1. nes man patinka, išrašau emocijas, kitą syk ir pasidžiaugiu ir paliūdžiu kartu. "išsilieju"
2. Paprastam lape neprisiversčiau, o ir paskui neaišku ką su tais lapais daryt. lyg ir saugoti turi, lyg ir kaupiasi krūvelės... kažkaip įpratau MK.
3. Jei kiti skaitydamai pajuntą "kažką", tai puikus paskatinimas.
Oho, kaip laikas prabėgo. jau 32 sav? tai turės sesytę mergaitės, turbūt labai džiaugiasi. bus smagu trijulei😀
Mums tai mažylis į kažką panašus, bet į ką neaišku 😀 Ko gero į save😀
mano gerai, nors šią savaitę jau pajutau tokį truputį neįgalumą - sunkiau vis judėti (32 sav.) 😀 laukiam trečios sesytės G 😉
taip tik atrodo ar mažylis tetės kopija? 😀 ir toliau tooookių gražių dienelių 😀 🌷
Labai jaudinantys išgyvenimai ❤ Taip gražu, miela ❤
labukas. problemėlė, akd neturim nešiojamo kompiuterio ar kitų IT stebuklų leidžiančių viena koja supti lovyte, o rankomis maigyti klavišus. Per trumpus miegelius darbų n... o tiap norėčiau prisėst ir įsijautus ką nors parašyti dar, apie stebuklus vykstančius tėvelių širdyse😀 tai va čia vietoj pasiteisinimo.
Motinyste, graži foto. miela, labai jauki. o kaip tavo pilvukas gyvena?
DLK, kaip daržiuko reikalai mažyliui?
Zylute, kiek tavo mergytei laiko?
jetau kaip gražu 😍 man tikriausiai visai nėštumo hormonai užspaudė smegenis, nes vis kai paskaitau tavo straipsniukus, taip ir graudinuos... ir prisiminimai iškyla...
čia SESĖS 😀