Knygynuose apstu įvairiausių knygų vaikams, jos išleistos vienos už kitas gražiau. Yra daugybė puikių šiuolaikinių autorių parašytų istorijų ir knygų serijų, tačiau vaikams ir paaugliams norisi pasiūlyti ir klasika tapusius literatūros kūrinius. Ką rinktis – trumpesnes ir lengviau perskaitomas adaptuotas knygų versijas ar originalius kūrinius? Kalbiname vaikų ir paauglių knygų leidyklos „Nieko rimto“ korektorę Eglę Devižytę.
Daugelis mokytojų pasakytų, kad adaptuoti kūriniai ir jų santraukos – blogis, kurio reiktų vengti. Ar jūs irgi taip manote?
Nesu adaptacijų ir trumpinių gerbėja, tačiau taip kategoriškai neteigčiau. Adaptuotos kūrinių versijos ne visada blogai – svarbiausia, kad vaikas skaitytų, kad ir sutrumpintą versiją. Jos gali būti puikus tramplinas didesnių, rimtesnių, nesutrumpintų skaitinių link. Tačiau, kai galima skaityti kūrinį tokį, kokį parašė autorius – su visais veikėjų paveikslais, nesutrumpintais nuotykiais ir nepagražintomis smulkmenomis – be abejo, verta rinktis originalą. O jei dar jis gražiai ir meniškai iliustruotas – ir skaitymo nauda, ir malonumas garantuotas.
Galbūt yra atvejų, kai adaptuotas kūrinys – geresnis pasirinkimas?
Žinoma – nėra dalykų, kurie būtų vien geri arba vien blogi. Yra vertingų kūrinių, kurie vaikui kiek per sudėtingi. Juk trečiokas mielai ims į rankas spalvotą ir jam suprantama kalba perpasakotą „Iliadą“ ar „Odisėją“, o hegzametru parašyti sudėtingi originalų vertimai įkandami net ne kiekvienam suaugusiajam. Tokiais atvejais kūrinių adaptacijos leidžia linksmai ir lengvai įgyti žinių, padėti sudominti istorija, mitologija, literatūra. Tačiau net ir tada verta atsiversti originalų kūrinį ir bent truputį paskaitinėti, o paskui aptarti, kas buvo praleista ar pakeista perpasakojant tekstą, kartu su vaiku pasvarstyti, kodėl šie pakeitimai buvo daromi.
Jūs greičiausiai adaptuotų kūrinių vengiate ir net vaikystėje neskaitėte?
Norėtumėt. Vaikystėje skaitydavom viską, ką rasdavom bibliotekoje ar pasiskolindavom vieni iš kitų – teisti ar skatinti adaptuotas versijas buvo ne mūsų, o tėvų ir mokytojų darbas. Buvo tokia serija: Iliustruota didžioji klasika. Visko joje pasitaikydavo – ir iškraipytų siužeto linijų, ir blogų vertimų (pvz., Jane Austen „Puikybė ir įtarumas“, kurgi ne).
Iki šiol atsimenu, kaip vaikystėje su drauge ginčijomės apie Bramo Stokerio „Drakulą“, kurią perskaičiusios likome sužavėtos. Iš ginčo atrodė, kad skaitėm ne tą pačią knygą: skyrėsi ne tik pasakojimo struktūra, bet ir kai kurie įvykiai, net veikėjai. Paaiškėjo, kad viena iš mūsų skaitė adaptuotą ir sutrumpintą knygos versiją. Apsikeitusios knygomis nusprendėm, kad originalas kur kas geriau. Juk jame visko daugiau – ir nuotykių, ir šiurpuliukų, ir paslapčių.
Kita vertus, ši serija su spalvotais viršeliais ir daug iliustracijų tikrai padėjo sudominti klasikiniais kūriniais, tad nepulčiau jos teisti – kokia ji bebūtų, naudos atnešė.
Paminėjote iliustracijas. Kiek jos svarbios vaikui, jau išaugusiam iš paveikslėlių knygų amžiaus?
Dažnai klaidingai manoma, kad skaitytojui, vyresniam už pradinuką, iliustracijos nebereikalingos. Iš tiesų jos patinka ir penktokui, ir dešimtokui, ir mamai, ir seneliui. Iliustracijos padeda kurti kūrinio nuotaiką ir skatina domėtis daile. Egzistuoja ir gausiai iliustruotų paveikslėlių knygų, skirtų būtent suaugusiam skaitytojui. Pavyzdžiui, dailininko ir rašytojo Shauno Tano kūriniai „Atokaus priemiesčio istorijos“, „Prarastas daiktas“. Juose tekstu ir vaizdu pasakojamos keistos, sudėtingos ir kartu itin gražios istorijos.
Leidykloje „Nieko rimto“ į iliustracijas žiūrima labai rimtai: stengiamasi, kad jos būtų gražios, meniškos, įdomios, nuotaikingos. Ir, žinoma, kad jų būtų. Gražiai iliustruotas knygas labiau norisi paimti į rankas, pavartyti, jas ir skaityti maloniau. Kai iliustracijos kokybiškos, jos ne tik tampa atgaiva akims, bet ir lavina skonį ir net pastabumą. Man labai patinka leidyklos klasikinių knygų serija su australų dailininko Roberto Ingpeno piešiniais. Su jais visai kitaip atgyja ir kadaise seniai skaitytos knygos, pavyzdžiui, Jules Verne‘o „Aplink Žemę per 80 dienų“ ar Roberto Luiso Stevensono „Lobių sala“. Skaitydama naujas, gražiai išleistas, puikiai iliustruotas pilnas versijas jutau dar daugiau džiaugsmo nei vaikystėje. Nematau priežasties, kodėl ir suaugę skaitytojai neturėtų leisti sau pasilepinti puikiai iliustruotais kūriniais – jie ne tik vaikams.
Tad ar pirkti vaikams sutrumpintas knygas, ar verčiau skatinti rinktis pilnas, originalias versijas?
Pati mieliau rinkčiausi originalią, nesutrumpintą versiją ir kitiems rekomenduočiau tą patį – trumpinant ir paprastinant ne tik nurėžiamos svarbios šalutinės istorijos, praleidžiami faktai (kartais net ir veikėjai!), bet dažnai prarandama ir dalis kūrinio dvasios, nuotaikos, kuriamo efekto.
Atsakyti į klausimą, kokias knygas pirkti, turėtų patys tėvai – jie geriausiai pažįsta savo vaiką. Ar jūsų sūnui ar dukrai sunku susikaupti, jį ar ją baugina storos knygos, o gal tiesiog prasčiau skaito? Tokiu atveju trumpesni žymių kūrinių perpasakojimai gali būti naudingi. Nors pati asmeniškai tuomet siūlyčiau rinktis trumpesnius šiuolaikinių autorių kūrinius, geriausia tokius, kuriuos išsirinktų pats vaikas – tuomet daug didesnė motyvacija skaityti. Tačiau dažniausiai vaikams tiesiog nepatinka knygos nuobodžiais rudais viršeliais ir be jokių paveikslėlių. Tuomet geriausia išeitis – pasiūlyti originalias, netrumpintas, tačiau gražiai, meniškai iliustruotas knygas.
