Apsaugok save nuo erkių ir jų pernešamų ligų!
Erkės ir jos vystymosi stadijos
Erkės priklauso voragyviams, nariuotakojų būriui. Šiuo metu pasaulyje žinoma per 800 erkių rūšių, iš kurių žmogui pavojingiausia - Europinė miškinė iksodinė erkė, pernešanti Laimo ligą ir erkinį encefalitą. Iksodinių erkių dydis 0,1-1 cm (pasimaitinusios išpampsta ir tampa žymiai didesnės). Erkės spalva gali būti įvairi: nuo geltonos iki raudonos arba tamsiai rudos. Erkės kūną sudaro pilvelis, straubliukas ir galūnės. Kūnas yra kiaušinio, maišo formos ar pailgas. Erkės turi keturias poras kojų, kurios baigiasi nageliais.
Erkei ypač svarbios pirmosios kojos, nes ant jų yra erkės jutimo organai, kurie jai padeda pajusti auką. Erkė maitinasi įvairių gyvūnų krauju, kurie priklauso nuo erkės vystymosi stadijos. Erkių vystymasis prasideda nuo kiaušinėlio. Prisisiurbusios kraujo ir apvaisintos patelės miško paklotėje padeda 500 – 5000 kiaušinėlių. Po kelių savaičių iš kiaušinėlių išsiritusios lervos yra gelsvos ar rausvos spalvos, turi tris kojas. Iki 0,5 mm dydžio lervos parazituoja ant smulkių graužikų, vabzdžiaėdžių, paukščių, stambių žinduolių.
Po 2-5 dienų trunkančio maitinimosi, prisisiurbusi kraujo lerva jį virškina ir virsta nimfa. Nimfos kanda gyvūnus bei žmones, dažniausiai maitinasi smulkių miško žinduolių ar paukščių krauju, ant šeimininko parazituoja 3-4 dienas. Iš nimfos išsivysto suaugusi erkė per 48 – 382 dienas. Kiekvienoje vystymosi stadijoje erkėms būdinga vienkartinė mityba, kraują ji siurbia nuo poros dienų iki savaitės.
Erkės vystymosi stadijos Vidutiniškai suaugusios erkės gyvena nuo trijų iki šešerių metų. Prisisiurbusi kraujo, erkė gali išgyventi labai ilgai ir jei yra nepastebima, kraują gali siurbti iki 15 dienų.
Erkių pernešamos infekcinės ligos
Erkinis encefalitas. Kas dešimta erkė Lietuvoje yra užsikrėtusi erkinio encefalito ar Laimo ligos virusu. Užkrėstoje erkėje encefalito virusas tūno seilėse, todėl įsisiurbus erkei yra didelė tikimybė tam virusui patekti į žmogaus kraują. Tačiau galimas ir alimentarinis žmonių užsikrėtimo būdas, t.y. per nepasterizuotą erkiniu encefalitu virusu infekuotą ožkų ar karvių pieną.
Erkinis encefalitas - tai Flaviviridae šeimos viruso sukeltas smegenų audinio uždegimas. Ši liga pasireiškia praėjus keletui dienų ar 2-4 savaitėms po erkės įsisiurbimo: pakyla temperatūra, stipriai skauda galvą, krečia šaltis, pykina arba vemiama, sutrinka miegas ir kt. Kiek vėliau gali atsirasti įvairių galvos arba nugaros smegenų pažeidimo simptomų. Dviem trečdaliams tokių ligonių, visam gyvenimui lieka įvairių, kartais labai sunkių ligos pasekmių, dėl kurių ligoniai tampa nedarbingais ir nepajėgūs gyventi be kasdieninės kitų pagalbos. Kasmet erkiniu encefalitu pasaulyje serga 10-13 tūkst. žmonių. Didelis sergamumas registruojamas Baltijos šalyse (Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Slovėnijoje), vidutinis – Rusijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, mažas – Austrijoje, Kroatijoje, Slovakijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje. 2 pav. EE sergamumas Europos šalyse
Laimo liga. Laimo ligos sukėlėjai – bakterijos Borrelia burgdorferi būna užkrėstos erkės ar nimfos pilvelyje, žarnyne. Prisisiurbusi erkė ar nimfa virškindama kraują pasilieka tik maistingąsias medžiagas, kurios yra pagrindinės sudedamosios kraujo dalys, o skystą dalį grąžina atgal savo maitintojui. Tokiu būdu Laimo ligos sukėlėja borelija gali patekti iš erkės organizmo į aukos kraują. Laimo liga - lėtinė ar recidyvuojančios eigos transmisinė gamtinė židininė infekcinė liga, pažeidžianti įvairius organus bei sistemas. Laimo ligos inkubacinis periodas (laiko tarpas nuo bakterijos patekimo į organizmą iki pirmųjų požymių pasireiškimo) yra nuo 2 dienų iki 6-9 mėnesių (dažniausiai 14-21 dienos).
Laimo ligai būdingos trys stadijos: I stadijai būdingi bendri infekcijos požymiai ir migruojanti eritema, atsirandanti erkės įkandimo vietoje, dažniausiai praėjus 1-4 savaitėms po įsisiurbimo, nors kartais eritema gali išsivystyti ir anksčiau arba tik po 2 mėnesių. Bėrimas yra didesnis nei 5 cm ir plečiasi. Eritema susiformuoja 80 – 90 proc. Laimo ligos atvejų. Daliai ligonių kartu su eritema pasireiškia ir neryškių bendro pobūdžio negalavimų panašių į gripo simptomus: silpnumas, galvos, sąnarių ir raumenų skausmai, gali pakilti temperatūra. Ligoniams išsivysto limfadenitas.
Laimo ligos migruojančios eritemų formos II ligos stadija prasideda 2-ą mėnesį po užsikrėtimo. Jos metu infekcija išplinta po visą organizmą. Pasireiškia nervų sistemos pažeidimas (neuritai, radikulitai, paralyžiai), sąnarių, raumenų, akių, širdies pažeidimai. Šioje stadijoje ryškesni ir odos pažeidimai - dauginė eritema ir odos limfocitoma. Padidėja viso kūno limfmazgiai, išslenka plaukai. III ligos stadija prasideda 9-ą mėnesį po užsikrėtimo. Šios stadijos metu liga tampa lėtine. Vis labiau pažeidžiamos smegenys, nervai. Uždegimas apima visą širdį, prasideda stiprus lėtinis sąnarių pažeidimas.
Profilaktika
Skiepijimas. Vilniaus visuomenės sveikatos biuro specialistai perspėja, kad nuo erkinio encefalito galima apsisaugoti pasiskiepijus. Vakcinos schemos yra dvi: įprastinė ir sugreitinta. Įprastinės skiepijamo schemos pirmosios dvi dozės įskiepijamos 1-3 mėn. intervalu, trečiosios ir sustiprintos dozių intervalai gali būti skirtingi, priklausomai nuo vakcinos gamintojo. Sugreitinta vakcinos schema taikoma siekiant įgauti imunitetą prieš erkių aktyvumo sezoną ar jam prasidėjus. Erkinio encefalito vakcinomis galima skiepyti vyresnius nei 1 metų amžiaus vaikus. Erkinio encefalito vakcinos užtikrina imuninę apsaugą nuo visų Europoje žinomų potipių. Vakcinaciją rekomenduojama pradėti ankstyvą pavasarį, kol dar neprasidėjęs erkių aktyvumo sezonas. Žmogus tampa pilnai apsaugotas praėjus 2 savaitėms nuo antrosios dozės suleidimo tiek taikant įprastinę, tiek pagreitintą schemą. Nėra oficialių rekomendacijų dėl vakcinos nuo erkinio encefalito po erkės įsisiurbimo. Jei pirmoji vakcinos dozė paskiriama po erkės įsisiurbimo arba erkė įsisiurbia, praėjus mažiau kaip 2 savaitėms po pirmosios dozės, nuo galimo susirgimo neapsaugoma. Rekomenduojama tęsti vakcinos kursą jei nepasireiškia erkinio encefalito simptomai. Tokios vakcinos tikslas apsaugoti žmones nuo galimų užsikrėtimo ateityje, bet ne užkirsti kelią ligos vystymuisi po galimo užsikrėtimo. Erkinio encefalito vakcina nėra valstybės kompensuojama. Tačiau ji gali būti kompensuojama darbdavio lėšomis žmonėms, kurių profesija susijusi su darbu gamtoje vadovaujantis Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymu (Žin., 2003, Nr. 70-3170) ir Darbuotojų, kurie skiepijami darbdavio lėšomis, profesijų ir pareigybių sąrašu, patvirtinu sveikatos apsaugos ministro 2004 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. V-716. Nuo Laimo ligos skiepų nėra.
Bendrosios profilaktikos priemonės. Dezinsekcija - tai teritorijos išpurškimas specialiomis akaricidinėmis priemonėmis erkių gamtiniuose židiniuose. Akaricidinės medžiagos išnaikina tik aktyvias erkes, kurios tą laiką praleidžia ant žemaūgių augalų, laukdamos maitintojo. Dalis erkių yra neaktyvios, ir jų fiziologiniai procesai vyksta po miško paklote. Todėl purškimo akaricidinėmis medžiagomis rezultatas trumpalaikis ir erkių populiacija vėl atsikuria. Be to, erkės gali laisvai plisti į kitas vietas besimaitinant ant graužikų, miško žvėrių, paukščių. Daugkartinis akaridinių medžiagų naudojimas kelia grėsmę kitiems miško gyventojams: dvisparniams, drugiams, vabalams, plėviasparniams, todėl reikia atidžiai įvertinti situaciją bei šios priemonės naudojimo efektyvumą. Erkių gausą mažinti galima ir ekologiškomis priemonėmis: tinkama parkų, poilsio vietų, dažnai žmonių lankomų miškų priežiūra: nuo ankstyvo pavasario pjaunama žolė (kad nebūtų didesnė nei 10 cm.), kertami menkaverčiai krūmai, išvežamos ir sudeginamos miško darbų atliekos, praplatinami pasivaikščiojimo takai, reguliuojama graužikų populiacija.
Asmeninės profilaktikos priemonės
Jei įsiruošėte į gamtą pasirūpinkite asmeninėmis apsaugos priemonėmis:
• apsivilkite tinkamą aprangą. Viršutiniai drabužiai turėtų būti ilgomis rankovėmis, kurių rankogaliai gerai priglustų prie riešo, kelnių klešnių apačia būtų prigludusi prie kūno. Ilgas kelnes patartina susikišti į puskojines, galvą aprišti skarele ar užsidėti kepurę;
• pasirinkite šviesesnius drabužius, kad lengviau pastebėtumėte erkę ir išvengtumėte jos įsisiurbimo;
• naudokite repelentus, kurie atbaidytų erkes. Repelentais apipurkškite atviras kūno vietas, dėvimus rūbus. Efektyvumas – trumpalaikis;
• sugrįžę iš gamtos, apžiūrėti savo kūną: išsišukuokite plaukus, nusiprauskite po dušu, persirenkite kitais rūbais. • vilkėtus rūbus pakabinkite negyvenamoje patalpoje ar saulėtoje vietoje.
Ką daryti jei erkė įsisiurbė?
Ne visos erkės yra užsikrėtusios, o ir tos ne visada spėja perduoti Laimo ligos sukėlėją, tad pastebėjus įsisiurbusią erkę, reikia kuo skubiau ją ištraukti:
• prieš traukdami nenaudokite riebalų ar kitų medžiagų – pašaliniai dirgikliai suintensyvina erkės mitybą;
• pincetu sučiupkite erkę kuo arčiau odos, už galvutės nespaudžiant pilvelio. Traukdami pincetu erkės nesukiokite į visas puses, o traukite atgal staigiu judesiu;
• erkės straubliukas turi mažų kabliukų, kurių pagalba įsitvirtina odoje, todėl pašalinus erkę, jis gali likti odoje. Pašalinus erkę, įkandimo vietą dezinfekuokite;
• įsiminkite ar užsirašykite datą, kada įsisiurbusi erkė buvo pastebėta ir stebėkite įkandimo vietą;
• pastebėjus raudoną dėmę (eritemą) ar pasireiškus simptomams panašiems į gripo, kuo skubiau kreipkitės į savo asmens gydytoją.
Pastaba. Į laboratoriją vežti atlikti ištrauktos erkės tyrimus neverta – efektyvių prevencinių priemonių, galinčių padėti apsisaugoti nuo šios erkės, jei ji buvo infekuota, įkandimo nėra.
Informaciją parengė: Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Žana Milišiūnaitė
