Balsingoji mergaitė Meilė

Kadaise, kai po žemę vaikščiojo milžinai, stovėjo didžiulės auksu ir smaragdais nusagstytos pilys, karalaitės laukė savo princų ir visur žydėjo stebuklingos gėlės, mažame žydinčiame sode gyveno neregėto grožio mergaitė, vardu Meilė su savo senele, nes tėvelių ji neturėjo.

Ji buvo tokio neapsakomo grožio, kad kiekvieną kartą jai pažvelgus į ūkanotą dangų – šis nušvisdavo, kiekvienas niūraus žmogaus veidas pasipuošdavo šypsena išvydus Meilę prieš save. Jos grožis akino, nuostabios didelės juodos akys it anglis, ilgi ligi žemės tamsūs spindintys plaukai it fėjos, grakštumas, lūpos it prisirpusios vyšnaitės – visa tai ją darė ypatingai gražią.

{smallpic:1}

Ji buvo ne tik graži, bet ir labai darbšti, padėjo seneliams kaip galėjo – ir sodelyje, ir namuose. Ir valgyti gamino, ir uogas bei grybus miške rinkdavo sau dainuodama nuostabiu it arfos skambesys balsu.

Senelės ir anūkės gyvenimas buvo nuostabus, netrikdomas, gyveno sau savo soelio namelyje apsuptos gamtos, bei gyvulėlių.

Kartais mergytė išbėgdavo į miestą, esantį už didelio kalno, vadinamo Lokių kalva. Jame puikuodamasi stovėjo milžiniška pilis, kurioje gyveno šio nuostabaus miesto karalius Barginas su savo žmona karaliene Verdina ir žaviu jų sūnumi princu Liucijumi.

Meilė, išėjusi į miestą parnešti duonos, dažnai užtrukdavo kiek ilgėliau, nes jai patikdavo suktis didelėje aikštėje aplink didžiulį fontaną, jame braidyti kartu su miesto vaikais, patikdavo čia pat pasėdėti ir žiūrint į pilies langus pasvajoti, kaip ji norėtų būti princese, puoštis dailiomis suknelėmis ir suktis pokylių salės viduryje su žaviu jaunikaičiu.

{smallpic:2}

Tačiau ji tik svajodavo, ji to netroško, nes už viską mieliau jai buvo jos sodyboje laukianti senelė Vilhelmina ir jos mažieji draugai augintiniai – ožkytė Sara, šunelis – Bimas ir vištaičių būrys. Ji buvo paprasta, miela ir nuoširdi, tačiau mėgo pasvajoti kaip ir visos mergaitės.

Mergytė vėlai grįždavo su duona dar ir todėl, kad dažnai ją susistabdydavo vaikai, prašydami jos padainuoti nuostabiu balsu. Ši niekada neatsisakydavo ir skambėdavo jos nuostabios dainos per visą miestą.

Man gražiausias mylimas sodelis,

Ir žuvelių tvenkinys.

Myliu savąją senelę.

Ir kartoju jai tai vis....

Liaaaa, liaaa,

Skamba mano daina,

Liaaa, liaaa,

Aidi net Lokių kalva . . .

Mergaitę čia visi labai mylėjo, ne tik dėl jos grožio, bet ir dėl nuoširdumo ir noro visiems pagelbėti. Tačiau buvo ir negerų žmonių, tokių kaip pavyduolė Dvaro pono duktė Frydricha, kuri buvo tikra Meilės priešingybė.

{smallpic:3}

Ji pavydėjo Meilei ir grožio, ir neapsakomo balso. Visuomet stengdavosi ją pašiepti. Buvo ir piktas, veltėdis smuklininko sūnus Ardis, kuris seniai buvo nusižiūrėjęs Meilę ir ketino prašyti jos rankos, bet mergaitei jis nepatiko, nes buvo piktavalis, skriaudė gyvūnus, koneveikė savo tėvus ir buvo tikras veltėdis.

Mergaitės senelė niekada neatsakydavo jai į klausimus, kur tėveliai, kodėl jų nėra su jais, ji tiesiog nusisukdavo ir svajingai, susirūpinusiu žvilgsniu pažvelgdavo pro langą į atsiveriantį nuostabų sodelį...

Kol vieną saulėtą dieną nutiko štai kas...

Mergaitė, kaip ir visuomet, pabudusi ryte, kol dar senelė nenubudus, nuėjo į greta esančią girią rinkti žabų ugniai kurti, kaip visuomet dainavo nuostabias dainas, kaip kiekvieną rytą iš paskos linksmai straksėdamas lėkė Bimas, bei smagiai amsėdamas įkandin jos dainavimui.

Staiga pakilo nuožmus vėjas, kuris mergaitę ir ištikimąjį draugą parbloškė ant žemės išmėtydamas taip kruopščiai jos surinktus žabus! O ant veido palengva nusileido baltas lapas. Mergaitė atsistojo ir paėmusi lapą perskaitė, kad rengiama dar nematyta puota, kurioje gali dalyvauti visi norintys, jos tikslas rasti karalaičiui žmoną, kuris buvo dar vaikystėje užkerėtas piktos raganos, kad negalės prabilti tol, kol jo neprakalbins mergina, kuri jam skirta ir nepanaikins burtų.

Meilė jau seniai žavėjosi princu, bet ji būdama paprasta mergaitė, nieko nesitikėjo. Truputį nuliūdus ji numetė šalin lapą ir ėmė sparčiai rinkti žabus. Čia pribėgo Bimas ir smalsiai apžiūrėjęs lapą, prabilo:

-Meile, ar skaitei? Ką manai?

-Bimai, - tarė liūdnu, bet vis tiek žaviu veidu atsisukusi Meilė. -Tai ne man, aš juk paprasta, tai tik ponų dukroms skirta šventė, princas niekada neatkreips į mane dėmesio.

-Ką tu kalbi, - vėl tarė ištikimasis draugas, – tu pati gražiausia, pati mieliausia ir nuoširdžiausia visame pasaulyje, nei viena negali tau prilygti, nes tavo turtas tavo žavesys.

Mergaitė ilgesingai pažvelgė į pro kalvos viršūnę besimatančią pilį ir paraginusi šunelį nuskubėjo namo.

Grįžusi senelę dar rado miegančią, tad greitai užsikūrė ugnį ir sumeistravo pusrytėlius. Senelė nubudo ir išvydo savo anūkėlę, sėdinčią prie lango ir kaip visuomet ilgesingai žvelgiančią pilies link. Tačiau šį kartą budri Vilhelminos akis pamatė, kad mergaitei kažkas negerai, tad priėjus paklausė:

-Kas tau, mano aukseli, ko liūdna ?

-Nieko senele, - atsakė tyliu, bet nerimastingu balsu Meilė.

-Angelėli, aš juk matau, kad tau kažkas negerai, ir vėl tu svajoji.

-Taip, senele, - prisipažino ši, – svajoju, bet tos svajonės negali irsti tiesa.

-Mieloji mano, aš esu tavo senelė ir visada žinau kas tau yra, visada žinau, ko nori tavo maža širdelė, nagi eikš, turiu tau kai ką parodyti.

Ir jos nuskubėjo į senelės kambarį. Čia Vilhelmina iš senos spintos ištraukė skrynią, ir ją atidarius tarė Meilei:

-Meile, tu jau didelė, aš žinau, kad nori eiti į puotą, tad štai suknelė, kuri tavo mamos, ji buvo didi princesė, bet mirus mano vyrui, tavo mama buvo priversta ištekėti už pikto Flandrijos karaliaus, o tavo tėtis ją pagrobęs, gimei tu, bet piktasis karalius rado jus...nebegaliu daugiau pasakoti, būk gerutė neklausinėk ir ruoškis puotai!

-Senele, bet kaip...iš kur?

-Meilės širdelėje užvirė jausmai ir ji paskatinta senelės rengėsi puotai.

Atėjo lauktasis vakaras ir išsipuošusi ji nuskubėjo į puotą. Čia jau sukosi daug išsipusčiusių merginų, kurios norėjo pavergti princo širdį.

Pagaliau pasirodė ir princas, kuris ėmė suktis šokio sūkurį su vis kita mergina, tačiau nė vienos dėka jis neprabilo, ir daug nusivylusių ėjo laukan. Pagaliau priartėjo ir prie Meilės, jos širdis ėmė daužytis stipriau ir štai jie jau sukasi šokio sūkury.

Meilė buvo apstulbusi, net nežinojo ką pasakyti, bet išdrįso ir tarė:

-Šiandien nuostabus oras, gražios žvaigždės...

Jos nuostabai princas prabilo!

- Taip, bet tu pati gražiausia.

Jie nustebo, jų širdys ėmė plakti vienu ritmu ir jie toliau šoko kalbėdamiesi, visi į juos sužiuro, karalius su karaliene palaimingai žvelgė į nuostabią besisukančią porą. Jie išėjo pasigėrėti nuostabiu dangumi ir Liucijus paprašė jos padainuoti. Ši uždainavo nuostabiu balsu ir princas pasakė, jog esą girdėjęs šį balsą...

Jis jos klausinėjo, juokėsi ir vėl kalbėjosi, ir štai paklausė, kurio pono ji dukra esanti, ši susigėdo ir suprato, kad nebegali džiaugtis, nes ji – tik paprasta mergina ir veidu jai nuriedėjo gaili ašara. Ji paleido Liucijaus rankas ir išbėgo. Šis dar bandė vytis, tačiau veltui.

Mergaitė dar ilgai po puotos nėjo miestan, o princas su palyda ieškojo jos. Vis prašydamas merginų padainuoti, tačiau neišgirdo to nuostabaus lakštingalos balso.

Vieną saulėtą dieną Meilė išėjo į tolimoj girios esantį šulinį pasisemti vandens ir kaip visuomet uždainavo. Jos balsas aidėjo, linksmino visą girią. O čia kaip tik Ilsėjosi princas, galvodamas apie Meilę. Šis išgirdęs TĄJĮ balsą nusekė jo garsu ir išvydo Meilę, palinkusią prie šulinio. Nieko nelaukdamas jis nuskubėjo prie jos, ši jį pamačiusi norėjo sprukti, tačiau Liucijus ją sulaikė.

Ji pasakė, kad negali būti su juo, nes tėra paprasta mergina, neturtinga. O jis pažvelgęs jai į akis tarė, kad nėra tokios turtingos vidumi merginos kaip ji visoje žemėje.

Ji buvo labai laiminga. Liucijus ir Meilė sugrįžo į pilį, paskelbdami, kad yra kartu. Po kelių dienų karalius iškėlė dideles vestuves, kuriose dalyvavo visi pilies žmonės.

Ir aš ten buvau alų midų gėriau, per barzdą varvėjo ir nieko burnoj neturėjau. Ir jie ilgai ir laimingai gyveno!

Ši pasakaitė labiau tinka mergaitėms, kurios mėgsta pasakas apie princus, pilis bei laimingas gražias pabaigas.

Pamokymas čia labai paprastas: svarbiausia gerumas, o ne turtingumas. Turtingas tas, kas yra geras ir nuoširdus.