Foto: Vaiva Jokužytė
Socialinis projektas „Prisėsk, aš turiu tau kai ką papasakoti“ kviečia moteris, patyrusias smurtą artimoje aplinkoje, dalintis savo istorijomis. Jūsų istorijos pateikiamos anonimiškai, ne tik raštu, bet ir įgarsintos žinomų moterų balsais. Penktąją istoriją įgarsino televizijos laidų vedėja, žurnalistė Daiva Žeimytė – Bilienė.
Socialinį projektą „Prisėsk, aš turiu tau kai ką papasakoti“ organizuoja Kauno apskrities moterų krizių centras ir Vytauto Didžiojo universiteto viešosios komunikacijos studentės: G. Paniulaitytė; K. Mazūraitė ir N. Dvarionaitė.
Kviečiame išklausyti penktąją istoriją, kurią įgarsino televizijos laidų vedėja, žurnalistė Daiva Žeimytė – Bilienė (video žemiau):
Asociatyvi nuotr.
Brigita (vardas pakeistas)
Neatsimenu nei kada nei kaip tai prasidėjo. Bet ir ne čia esmė. Aš nebuvau nei smurtautoja, nei auka. Tiesiog stebėtoja...Taip susiklostė, kad mano mama pradėjo gerti. Kaip dabar galvoju, gal nuo to sėdėjimo namie, atsiribojimo nuo visų, galbūt dėl to, kad turėjo sergantį vaiką, manau ir dar daug kas prisidėjo, jog ji nusprendė savo sunkumus skandinti alkoholyje.⠀Kiek aš žinau tai prasidėjo nuo taurės vyno vakare kartu su tėčiu. Vėliau tai dažnėjo ir daugėjo. Tėčiui tai pastebėjus, mama pradėjo slapta gerti.. Netruko ir tai pastebėti.. Šnekėjosi, kalbėjosi, ieškojo išeities, bet mama nematė tame problemos. O jei nėra problemos, tai nėra ko ir spręsti. Ir kažkada prasidėjo smurtas prieš alkoholikę. Tai ką aš atsimenu jau buvom persikraustę iš vienkiemio į kaimelį, bet netikiu, kad tada buvo pradžia. Mano vaikystės atsiminimai yra kaip aš ant laiptų, antrame aukšte, guliu ir klausausi kaip muša mano mamą. Aš tiesiog guliu ir klausausi visų kalbų, įžeidinėjimų, klausimų „kada baigsi gerti“.Atsimenu buvo momentas kai brolis (mažesnis už mane) miegojo prastai ir aš gulėdavau šalia uždengus jam ausis sakydama, kad saugau jog voras neįlystų ir tyliai sekdavau pasakas.Ties šiuo momentu norėčiau kažkaip pateisinti ir tėtį, jis irgi turėjo visko per gyvenimą. Kad tėtis bandė įvairiais keliais, ir mus buvo įtraukęs į pokalbius su mama, ir vežė į AA. Bet niekas nepadėjo. Tai čia gal buvo jo paskutinis bandymas. Tik supraskit teisingai, pateisint norėčiau kaip tėtį, ne kaip smurtautoją. Nors ir tai padaryt sunku.Eidavau ieškoti mamos paslėptų butelių ir perslėpdavau juos, būdavo kad nešdavausi į mokyklą kuprinėj ir išmesdavau pakeliui. Kad tik tėtis nerastų ir nereiktų praleist vakaro ant laiptų.Be galo sunkus jausmas yra kai tu girdi ir nieko negali padaryt. Arba nežinai ką daryt. Nes juk galu gale esi vaikas kuriam tik kokių 13 metų. Vakaras kai nereikėdavo to klausytis - man būdavo šventė. Buvo laikas kai bandydavau užsikimšti ausis ir negirdėt, bet tarsi jaučiau pareigą visko klausytis...Tėvai dabar išsiskyrę. Skyrybos buvo mamos iniciatyva. Smurto namie jau nebebuvo senai... Bet ta įtampa buvo persiskverbusi į namų sienas. Ir tėtis dar klausė manęs, kad galbūt reiktų bandyt taikytis. Bet aš net negalvodama pasakiau neverta. Ir dabar abu laimingesni nei kada buvo. Mama visiškai iš to liūno neišbrido, tik žinau kad ji saugo savo darbą ir tai ką turi. Šiam momentui žinau, jog tėčiui neatleisiu už tai ir nors ir bendraujam, bet apie tai niekada nesikalbėsim, stovės tas didelis dramblys kambaryje. Su mama santykiai puikūs. Tik jei šmėsteli mintis jog ji išgėrusi, manyje lyg viskas apsiverčia ir vėl virstu tuo vaiku kuris stebi ir nieko nesako.⠀
Tik žinau, kad aš padarysiu viską kas mano galioje, kad mano vaikams netektų patirti to, ką aš patyriau.
„Ši istorija kiek kitokia nei buvusios prieš tai. Šį kartą savo išgyvenimais pasidalino moteris, kuri smurtą išgyveno dar būdama maža mergaitė, ir tik praėjus daugeliui metų ji išdrįso atsiverti. Dabar jau suaugusi moteris, vaikystėje savo akimis matė ne tik smurtaujantį tėvą, bet ir alkoholio liūne savo sunkumus skandinančią mamą... Visgi skaudūs vaikystėje patirti išgyvenimai nesutrukdė jai pačiai sukurti šeimos.
Moterys, nepamirškite, kad Jūsų pasakojimas kitoms moterims gali tapti pavyzdžiu – išdrįsti žengti pirmą žingsnį išsilaisvinimo nuo smurto keliu. Nesvarbu ar smurtą išgyvenote vaikystėje ar jį patyrėte neseniai, o gal išgyvenate dabar, svarbiausiai kreiptis pagalbos“, - pasakoja viena projekto iniciatorių Greta.
Moterys, patyrusios smurtą artimoje aplinkoje, kviečiamos pasidalinti savo istorijomis el.p. adresu: soc.projektas.istorijos@gmail.com
Jūsų pasakojimas kitoms moterims gali tapti pavyzdžiu – išdrįsti, žengti pirmuosius žingsnius išsilaisvinimo nuo smurto keliu.
Nelikite vienos: jeigu šiuo metu susiduriate su smurtu artimoje aplinkoje, nedelskite kreiptis pagalbos: https://www.specializuotospagalboscentras.lt/kontaktai/
Kontaktai, kur kreiptis pagalbos:
