Dėkoju likimui, kad suvedė mus

Vasaris – trumpiausias mėnuo ir vis dėlto koks turtingas šventėmis: šv. Valentino diena, Lietuvos valstybės atkūrimo diena, Užgavėnės, Pelenų diena...Bet man jis dar ypatingas tuo, kad prie visų švenčių prisišlieja ir mano dukrelės gimimo diena. Dukrelė atėjo į šį pasaulį kaip dovana mūsų šeimai. Tačiau šįkart ne apie ją.

Šįkart apie šv. Valentino dieną. Prisipažinsiu, kažkada nemėgau šios šventės. Ir ne todėl, kad ji, kaip ir Helovynas, atkeliavo pas mus ne taip jau seniai. Ji man buvo kažkokia pigi, prekybininkų nuvalkiota bevertėmis širdelėmis ir kitomis smulkmenomis. Visi šaukia „Myliu“, net nesigilindami į šio žodžio prasmę, vertę...

Tačiau dabar yra kitaip. Tas „kitaip“ yra todėl, kad mano mylimas žmogus nešioja šv. Valentino vardą. Nors jis ir ne šventasis, tačiau išties labai geras, doras žmogus. Jis nesišvaisto žodžiais „myliu“, tačiau kasdieniniais savo poelgiais, rūpesčiu išreiškia šį jausmą.

Man, kaip ir daugumai moterų, kartais norisi išgirsti 100 kartų per dieną : „Aš tave myliu“... Tačiau, kai pagalvoju rimčiau, tas ramus gyvenimas, kuomet gali pasitikėti savo žmogumi, tas kasdieninis rūpinimasis savo šeima yra milijoną kartų vertingesnis už visus „myliu“.

Žinau, kad šv. Valentino dieną gausiu kažką miela, nors ir sunkmetis, žinau, kad būsiu pradžiuginta gėlės žiedu ir nuoširdžiu bučiniu. Tai yra taip miela...Tuomet ir nereikia daugelio „myliu“, nes ir taip viskas aišku.

{pic:1}

Dėkoju likimui, kad suvedė mus.

O visoms šeimoms noriu palinkėti gražios, neišblėstančios meilės ir skirti šv. Pauliaus užrašytą Meilės himną:

Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;

meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.

Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos,

nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,

nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.

Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.

Meilė niekada nesibaigia... (1 Kor, 13, 4-8)

Mama Romutė