Ekperimentas: kiek to tikrojo laiko vaikui skiriame mes?

Leisdamasi į šį eksperimenta tiesiog norėjau pasižiūrėti į save/ savo šeimą iš šalies ir pastebėti ar neskiriame savo laiko per daug nereikalingiems dalykams, ar užtektinai kokybiško laisvo laiko leidžiame su vaiku.

Labai tikslingai pavadinime panaudojau žodį "tikras". Žiūrėjau laidą su viena vaikų psichologe, kuri teigė, kad labai svarbu vienam vaikui skirti bent valandą TIKRO laiko per savaitę. Paklausta, o kas yra tas tikras laikas, ji atsakė, tai laikas, kurį leidžiate su vaiku ir veikiate tai, ko NORI vaikas ir kas atneša jam džiaugsmą. Taigi man šis apibrėžimas labai puikiai sudėliojo galvelėje į skyrelius, kas yra tas tikrasis laikas su vaiku, o kas nėra. Jei vaikas prašosi pašluoti grindis, jei vaikas prašo su juo paskaityti, jei vaikas prašosi pagulėti kartu apsikabinus, jei vaikas prašo pasivaikščioti, jei vaikas prašo pažiūrėti multiką kartu, jei vaikas prašo padainuoti dainelę ir pašokti, jei vaikui siūlai šokti ir jis šoka ir krykščia, net sienos dreba, jei vaikui sakai eilėraštuką, o jis žybsi iš laimės akimis ir juokiasi, jei pasiūlai vaikui pažaisti kamuoliukais, o jis net virsdamas prie jų lekia ir šypsosi, bei rodo, k su jais veikti galima, čia manau tikrasis laikas su vaiku. Nes tada vaikas šimtaporcentaliai pasitenkina gavęs tai ką nori ir yra maksimaliai laimingas. Man ši teorija labai panaši į vaiko poreikių tenkinimo teoriją kūdikystėje ir iki kol sukanka vieneri, sakančią, kad jei nori, kad vaikas augtų sveikas, saugus ir laimingas tau reikia stengtis patenkinti kiekvieną jo poreikį, t.y. daryti tai, ko vaikas nori. O vaikas auga, tiesiog kinta jo poreikiai.

Taigi, laiko, to tikrojo manau tikrai svarbu skirti, kad vaikas augtų išgirstas, laimingas, saugus, o ypatingai laimingas. Negi mes nebūname laimingi, nuveikę ką nors, ko labai troškome, gavę tai ko labai troškome, ypatingai su kokiu nors žmogumi, su kuriuo gera būti ir norime būti.

Man žiauuuriai gera klausyti kaip Jonukas juokiasi, kvatojasi balsu, kaip nušvinta akys pamačius pieštukus ir flomasterius, ar kaip pradeda judėti rankytės ir kojytės, kai įjungiama mėgstama muzika, jo pasididžiavusi žvilgsnį, kai atneša parodyti su tėčiu kartu sukonstruotą automobilį, nustebusį ir klausiamą žvilgsnį, kai pasakoji, kaip drambliai su savo straubliais prausiasi, o žirafos turi ilgus kaklus, susidomėjusias ir linksmas akis, kai sakai eilėraštuką ir darai judesiukus. Dar kartą pasikartosiu, nesvietiškai džiaugiuosi, turėdama galimybę auginti savo vaiką, neužimdama savo didžiojo dienos laiko kitais reikalais ir matyti kaip jis auga, o dar geresnis jausmas aplanko, kai matai jį tiesiog laimingą.

Taigi šios savaitės matematinė reziumė:

• Vidutiniškai 6 valandas TIKRO laiko per dieną mes su vyru skyrėme Jonukui
• Vidutiniškai po 2 valandas per dieną veikėme veiklas susijusias su namais, savimi, savo poreikiais, Jonukui žaidžiant arba sukiojantis aplinkui
• Vidutiniškai po 1 val. 30 minučių per dieną, su Jonuku rūpinomės namais, t.y. užsiminėjome buities reikalais ir apsipirkinėjome maisto namams.
• Taip sutapo, bet 11 valandų šią savaitę skyriau sau, t.y. maždaug po 1 val 30 minučių į dieną, t.y. veikiau kažką be vyro, Jonuko ir su tuo nesusijusio.
• Per šią savaitę spėjau ir pasirgti, bet laiką su Jonuku leido vyras, todėl niekas nenukentėjo. 

Labai tikiu, kad turint daugiau vaikų arba turint darbą, arba vaiką auginant vienai, arba jei vaiko kitoks amžius ir rezultatai būtų kitokie, tačiau šiuo metu, šiomis aplinkybėmis, savais aš esu patenkinta.

Į statistiką, kad su vaikais leidžiame vidutiniškai tik 7 minutes per dieną ačiū Dievui mes nepatenkame, o rekomendacija praleisti bent valandą per savaitę tikro laiko su vaiku, vykdome puikiai ir palinkėkite mums kantrybės :)