Viena iš nekomercinio sostinės kinoteatro „Pasaka“ įkūrėjų Greta Akcijonaitė – 11 mėnesių Kasparo Jono mama. Šiuo metu Greta su šeima vieši Ispanijoje, tačiau prieš kelionę mielai sutiko pakalbėti su Mamyčių klubu apie motinystės džiaugsmus ir… kiną.
-Ar esi iš tų moterų, kurios vaikučio gimimui itin kruopščiai ruošiasi – lanko kursus, domisi įvairiausia vaiko auginimo ir auklėjimo literatūra?
-Devynis mėnesius ruošiausi būti mama, kaip ir visos besilaukiančios. (Šypteli.) Su vyru planavome leliuką ir labai jo laukėme.
Bet pirmieji trys nėštumo mėnesiai buvo man kažkoks kosmosas…ne dėl kažkokių fiziologinių dalykų, kurie nutinka nėščiajai, bet labai keistai jaučiausi. Gal bandžiau įsijausti į ta būsimo mamos vaidmenį, susitaikyti su visa padėtimi.
Su vyru buvome susiplanavę visokių veiklų, tad net ir besilaukdama neutrukiau veiklos – plaukėme jachta Kroatijoje, ir į festivalius važinėjau ir viso to neatsisakiau. Tik jau negalėjau gyventi kaip įprastai, vakaroti (Juokiasi.) ir niekam dar nesinorėjo sakyti.
-Ar buvo smalsu sužinoti, ko laukiatės?
-Norėjome sužinot. Iš pradžių mūsų mažylis niekaip nesirodė, bet paskui šiek tiek pasirodė, o vėliau visai pasirodė. (Nusijuokia.) Tėtis svajojo apie mergaitę, bet dabar labai džiaugiasi, kad sūnus.
Tačiau antras vaikiukas jau užsakytas – mergaitė. Žinoma, juokauju, kaip Dievas duos, bet vis tiek labai norėtųsi dukrytės.
-Ar buvo baimė prieš gimdymą kaip daugeliui moterų?
-Ne, man visas nėštumas buvo kaip šventė. Laukiau gimdymo kaip šventės. Žinoma, buvo šiokių tokių fiziologinių negalavimų kaip ir visoms nėščiosioms. Tačiau tokių kaprizų kaip agurkų naktį suvalgyti ar kalną ledų, silkės ar pan. man tikrai nebuvo.
Aktyviai dirbau, nes reikėjo atidaryti kino teatrą „Pasaka“. Jo atidarymas įvyko pernai rugsėjį, o sausį gimdžiau.
Pusę nėštumo gana intensyviai dirbau, kitą pusę šiek tiek mažiau, tačiau niekada be darbo nesėdėjau. Man reikėjo veiklos. Kartais buvo gaila kūdikio dėl natūraliai kylančios įtampos ir susijaudinimo prieš svarbų atidarymą, tačiau reikėjo visur dalyvauti.
-Ar ir dabar augindama sūnelį esate kupina veiklos?
-Taip, panašiai. Galvojau, dvejus metus sėdėsiu, nekišiu nosies iš namų, bet negaliu. Esu motinystės atsotogose, tačiau man vis reikia pažiūrėt, kaip sekasi kino teatrui, man reikia kištis, patarti, stebėti, nors į darbą ir nevaikštau. (Šypteli.).
-Grįžtame šiek tiek prie Didžiojo įvykio. Gal galite mums atskleisti gimdymo ir vaikučio vardo parinkimo istoriją.
-Mūsų sūnelis turėjo gimti per Tris Karalius, tačiau gimė šiek tiek vėliau – sausio 15 dieną. Na, o mūsų gimdymo istorija šiek tiek simboliška…
Laukėme leliuko, o jis vis nesirodė. Sausio 14 –ąją atėjome į „Pasaką“ pažiūrėti filmo – Almanto Grikevičiaus „Jausmai“, kuris pripažintas geriausiu lietuvišku filmu. Žinojau, kad ateis aktorius Regimantas Adomaitis su žmona pristatyti filmo.
Labai norėjau su juo susitikti. Mes su vyru net neįtarėme, kad didysis mūsų įvykis jau laukia netrukus. Tą vakarą abu buvome ramiame laukime ir nusprendėme į filmo pristatymą nukulniuoti pėsčiomis – apie 45 min. Kaip žinia, vaikščiojimas paskatina gimdymą.
Ramiai žiūrėjome filmą, kurio pagrindinio veikėjo vardas – Kasparas. Jį vaidina gražus jaunas Adomaitis. Va, tada pagalvojau, gal čia koks ženklas dėl vardo. Turėjome du vardus – Jonas arba Kasparo kaip vieno iš Karalių. O štai dar ir filme tą vardą išgirdau.
Staiga man kažkas prasidėjo per filmą. Bet stengiausi ramiai sėdėti, tačiau maudimai buvo ir aš juos jaučiau pilvo apačioje. Sakau vyrui: čia jau kažkas darosi. O jis: niekas dar nesidaro, o kas kiek minučių tau maudimai?
Jis daugiau žinojo už mane apie viską ir labai domėjosi tiek nėštumu, tiek pačiu gimdymu, kaip ir ką daryti, kaip kvėpuoti ir pan.
Taigi, jis buvo teisus. Baigėsi filmas, tie maudimai išliko, bet nieko neįvyko. Mes dar grįžome namo pėsčiomis, picos kavinėje suvalgėme. O pagimdžiau tik po 24 valandų. Štai tokia ta mūsų istorija…
{smallpic:1}
-Nūdienoje labai populiaru vaikus vadinti dviem vardais. O gal tai mada? Kodėl jūs sūnui parinkote du vardus?
-Jono vardas sūnui iš pradžių „neprilipo“. Gal kiti ir galvoja, kad tai senovinis vardas, tačiau mums labai gražus ir lietuvškas.
Tačiau vos gimęs vaikas atsišaukė pavadintas Kasparu. Taigi palikome abu – vienas vardas buvo mūsų sugalvotas, o kitą jis pats pasirinko.
Esu girdėjusi sakant: kuo daugiau vardų, tuo didesnė kosmoso apsauga.
-Nutarėte sūnelio gimimo sulaukti namuose. Nedaugelis porų Lietuvoje tam ryžtasi…
-Žinoma, tam ryžtamasi ne per vieną dieną. Ilgai apie tai galvojome ir ilgai tuo domėjomės. Mes lankėme nemažai kursų, tam labai reikėjo ruoštis. Abu tam kruopščiai ruošėmės.
Aišku, būtų geriau, kad būtų viskas mūsų šalyje įteisinta, kad būtų galima išsikviesti medicininę pagalbą ar jau ji stovėtų šalia namų. Olandijoje gali budėti medicinos ekipažas prie tavo namų. Bet pas mus dar iki to toli.
Kaip į tokius mūsų medicinos personalas žiūri? Kaip į laukinius. Viskas praėjo labai gerai. Aš žinojau, kad viskas bus gerai. Mes negalvojome „jeigu taip ar anaip“. Čia kiekvieno apsisprendimo reikalas.
-Kaip apsisprendėte gimdyti namie?
-Mums padiktavo nuojauta, kad norime gimdyti namie. Norint gimdyt namie, abu – vyras ir moteris turi labai domėtis, nes vyro pagalba tuo metu yra neįkainuojama.
Labai daug dalykų paskatino mus apsispręsti. Kuo daugiau domiesi, tuo labiau supranti, kokie yra to privalumai. Pradedant nuo to, kad mes gerai jaustumėmės, kad kūdikiui nebūtų šoko atėjus į pasaulį savoje namų aplinkoje, o nešviečiant ligoninės lempoms.
Tik gaila, kad Lietuvoje gydytojai į gimdymą namie žiūri nepatikimai. Daugelis šeimų bijo gimdyti namuose gal dėl to, kad nepakankamai informacijos ar žinių turi, tačiau reikia tik noro ir daug tuo domėtis, o žmonių, kurie patartų ir pagelbėtų tuo klausimu tikrai yra.
Gimdymas namuose tikrai įmanomas, bet nemanau, kad greitai kas nors ta linkme Lietuvoje pajudės.
Gimdžiau vandenyje. Jausmas – puikus, nepakartojamas, niekur nereikia važiuoti, tu namie, be to, vaikas net svorio nenumetė gimęs. Mes dar nė karto nesirgome, nors ir nesiskiepijome.
-Jūs išties nestandartinė šeima :) Gimdėte namie, vaikučio neskiepijote pagal visiems įprastą skiepų kalendorių. Nebijote, kad vaikutis užsikrės kokiu virusu?
-Elgiuosi taip, kaip jaučiu esant reikalinga. Iki metų tikrai neskiepysime, tačiau vėliau pažiūrėsime, gal vieną skiepą ir padarysime. Tuo dar domiuosi.
Gydytojų spaudimas skiepų atžvilgiu yra didžiulis, tačiau reikia domėtis tuo ir atsirinkti, kas tavo vaikui reikalinga, kas ne. Kokie skiepai būtini, kokie – ne.
Nežinau, kodėl tie visi skiepai privalomi, bet girdėjau, kad visa tai farmacininkų reikalas.
-Atrodo, viskas jums puikiai klojasi, pagimdėte lengvai, vaikutis neserga…Esate tiesiog laiminga moteris. Ar maitinate pati?
-Taip, maitinsiu, kol galėsiu, nes tai labai patogu, ypač kelionėse. Tačiau bėda ta, kad vaikas beveik nieko daugiau nevalgo, tik mano pienuką. Na gal kažkiek obuolio pakramsnoja, tačiau jokų košių ar kito kieto maistelio – nieko jam neįkiši į burną.
Štai toks jis pas mus. Svoris gerai auga. Bet vis tiek kasdien verdu košeles ir galvoju, gal šiandien ta diena, kai panorės naujo skonio. Nuo šešių mėnesių taip kankinuosi ir bandau, tačiau nieko jis į burną neima. Žinoma, ateis laikas natūraliai, manau.
Matau, kad nauja motinystės banga ateina – mamos, kurios augina vaikučius natūraliai, gimdo namuose, tiesiog vadovaujasi savo nuojauta ir intuicija. Mūsų draugų rate yra nemažai tokių šeimų.
-Kaip viską suderinate – dirbate ir keliaujate su vaikučiu? Apsivertė gyvenimas 180 laipsnių?
-Žinoma, motinystė viską natūraliai apvertė. Tačiau ne todėl, kad pakeičiau ar atsisakiau savo pomėgių, veiklos. Tačiau apsivertė tuo atžvilgiu, kad tapau mama. Visai kita buitis, kiti rūpesčiai.
Prioritetai kitaip susidėliojo – pirmiausia vaiko, po to mūsų poreikiai, o tada darbai.
Tapusi mama man buvo viskas nauja, nieko nežinojau, nors, atrodo, domėjausi. Tačiau susidūrus realiai, nieko nebežinai. Aplink nebuvo mano pažįstamų jokių mažų vaikų, tad realiai internete domėjausi.
Neplanuoju grįžti į darbą dvejus metus, nors pažiūrėsime, kokia bus situacija. Kadangu esu kinoteatro bendrasavininkė, tai konsultuoju, prižiūriu iš šalies.
Atrodo, kad vis kažko nepadarau – tiek darbe, tiek motinystėje. Tad ir trūksta tokio aboliutaus mėgavimosi, akimirkų sustojimo.
O kalbant apie keliones, mūsų vaikas per savo neilgą gyvenimėlį yra apkeliavęs daugiau nei statistinis lietuvis. Mes esame su juo nuvažiavę 6000 kilometrų per visą Europą.
{smallpic:2}
-Vadovaujate nekomerciniam kinoteatrui… Kaip manote, ar lietuviai pakankamai domisi nekomerciniu kinu?
-Gal ir nepakankamai, tačiau pirmiausia nėra valstybės politikos tuo klausimu, todėl nekomercinių kinoteatrų nėra daug Lietuvoje ir jis kol kas dar nėra labai populiarus.
Turėtų būti suformuoti tam tikri tikslai tuo atžvilgiu. Šiuolaikiniai vaikai auga su Holivudo produkcija, o turėtų matyti ir kitą kino pusę, koks gali būti ir kitoks kinas. Nėra net iš ko rinktis, yra tik privačios iniciatyvos, kurios yra nefinansuojamos.
Gero nekomercinio kino pavyzdį reikėtų imti iš Prancūzijos, Skandinavijos šalių, Vokietijos, kur yra sukurta visa sistema ir tuo rūpinamasi. Todėl jie turi didelę nekomercinio kino pasiūlą.
-Ar turite ambicijų ir planų „Pasakos“ atžvilgiu, gal įkursite daugiau kinoteatrų kituose miestuose?
-Yra įvairių planų, tačiau toliau plėsti neapsimoka. Norėtųsi, žinoma, kad nekomercnio kinoteatrų būtų daugiau. Tačiau neapsimoka finansiškai turėti tokį kinotetarą, jei niekas nefinansuoja. Bet mums tai yra maloni veikla.
Kinoteatras buvo mano viena iš svajonių, kuriai išsipildyti prireikė šiek tiek laiko. Labai gera, kai dirbi sau ir matai, kad kiti nori ateiti ir lankytis tokiame teatre. Norėtųsi stiprinti šį kino sektorių.
Sėkmės. Ačiū už įdomų pokalbį.
Mamyčių klubo portalo
redaktorė Eglė
Smagus interviu 😉
Prasidėjo maudimai, o jie dar picos valgyti nuėjo? Nu čia tai jau geras, kantri mamytė 😉