Gyvent be pasakos, be skrydžio Aš NESUTINKU...

 

Būdama maža norėjau tapti rašytoja...Bet ilgainiui norai pasikeitė. Nuo vaikystės rašau eiles...Turiu jų be galo daug. Vienos paprastesnės, kitos šiek tiek rimtesnės, ilgesnės...

 

Čia nėra nieko nuostabaus ar ypatingo. Tiesiog tai MANO eilės, kurias norėčiau parodyti ir jums...

 

Tėveliui (Dovilė – 9 m.)

 

Atėjo štai šalta žiema,

O tavęs nėra šalia...

Man taip liūdna ir nyku

Kurgi tu, na kurgi tu?

 

Gal sapne, manam sapne?

Gal gilioj pusny?

Gal šaltam lietuj?

O gal manoj širdy...?

 

{smallpic:1}

 

Mamytei

Tau, mamyte, aš priskinsiu

Daug margų, gražių gėlių.

Ir kas rytą tau parnešiu

Saulės spindulių karštų.

 

Tau, mamyte, aš sakysiu,

Kad tave labai myliu,

Ir norėsiu prisiglausti

Prie tavų šiltų pečių.

 

{pic:2}

 

Skausmas...(12 metų)

 

Kiekvienas gimėme ir esame laimingi,

Kad turim šeima, giminę, draugus.

Bet ar pamąstom, kaip kartais klystam.

Ir kaip be galo skaudinam kitus...

Meilė...

 

Kartais esame laimingi,

Kartais džiuginam kitus.

Bet dažniausiai mėgstam verkti,

Nes tik ašaros nuprausia mus.

Nesistengiam pataikauti,

Ir įtikti kitokiems,

Juk visi mes esam lygūs,

Nes mes mokame mylėt...

 

{pic:3}

 

Šis eilėraštis – vienas iš linksmesnių:

 

Aušra guli ir sapnuoja,

Kaip Artūras turgui stovi,

Krenta saujom pinigai

Biznis sekasi gerai.

O Aušrelė ta vargšelė,

Nieko kito nebegali.

Kaip tik lovoje gulėti,

Ir į vaistus pažiūrėti!

 

Kalėdos

 

Kiekvienas kada nors suklystam.

Ir neįstengiam ištaisyti tos klaidos,

Kiekvienas kada nors mes pasiklystam,

Ir neberandame šviesos.

Bet kada nors surasime tą šviesą,

Ir nebdarysim tos pačios klaidos.

 

{pic:4}

 

Pavasaris

 

Ištirpsta sniegas, atbunda žemė,

Iš džiaugsmo spurda man širdis.

Aplinkui giedra, širdelei gera

Štai tuoj gėlė nauja pražys!

 

(2009 - 2010m.)

 

Aplink tylu, ir taip ramu...

Mintyse sukas daug minčių

Kaip kartais lengva, o kartais kaip sunku!

Kai nebėra šalia jau artimų...

---------

Ruduo...pageltę lapai vis ritasi žemyn

Aplinkui girdisi neaiškus juokas

Aš suprantu, kažkas gi dedasi manoj širdy...

Kažkas sudaužė ją man per anksti...

---------

Į gandro sparną įsikibus,

Bandysiu kilt, aukštai aukštai.

Tenai močiutės muškotėliai žydi,

Pyragų pilys, medaus šuliniai.

Bijau tik saulės spindulio klastingo..

Apsižvalgau, skubu, pašoku, skausmas, krytis...

Sakysit – kvaila, penkiolikos vaikystės svajones vaikytis?

Betgi šėliot, tikėt puiku!

Todėl gyvent be pasakos, be skrydžio

Aš NESUTINKU...

----------

Delne jaučiu dar spurdantį drugelį,

Skambėjo žodžiai: „Viskas tavo valioj“

Prašei, prisiekei, maldavai...

Tavam delne beliko sutrinti sparnai.

O juk sakei, jog draugas man buvai...

----------

Tos žydros akys,

Kurios vis mato tamsą,

Jos tokios gražios!

Jos tokios...hmm..

Aš vis galvoju,

Kaip reiktų man gyventi,

Patyrus šitiek skausmo, nerimo, kančios...

Aš vis žiūriu į tas akis,

Ir pasakyti nieko negaliu...

Tik pilnu nerimo žvilgsniu,

Aš sau kartoju...Kaip skaudu...

---------------

Žiūrėk...naktis tamsi jau beldžias į duris

Aplink tylu ir taip ramu...

Kažkur danguj mėnulis šviečia,

O man širdy taip neramu...

Aukštai dar spindi žvaigždės,

Bet nežinia, kada gi jos užges,

Kai kris į žemę, nebyliai snaigės,

Gal pasibels ir į manas duris dar kas?..

 

{smallpic:5}

 

Vytutei

 

Pirmieji žingsniai – patys nuostabiausi,

Pirmasis žodis, skamba nuolatos.

Tai tik pradžia, dar visas kelias laukia

Dar teks ilgai, labai ilgai keliaut.

Gyvenime dar bus daugybė nuosmukių...

Dar daug daug laukia pakilimų,

Galbūt lemtingą žingsnį teks žengti tau vienai,

Bet tu žinok, gyvenimas – tai džiaugsmas,

Net jei ir ašaros kada riedės...

--------

Žiema...už lango siaučia pūgos,

Snaigės, lėtai, lyg šokdamos valsą leidžiasi žemyn...

Aplinkui balta, truputi šalta,

O širdyje taip gera ir ramu!

Man noris juoktis! Šokti norisi kartu!

Kai žiema balta ir aplinkui taip gražu!

 

Vytutei

 

Tu atėjai į šį pasaulį,

Atnešdama mums meilę saujom,

Vien gėrį, laimę tu neši,

Ar tu žinai, kokia tu man brangi?

Pats pirmas žodis, ištartas nedrąsiai.

Pirmieji žingsniai, nedrąsiai nužengti

Visi jie brangūs!

Visi jie tavo!

Pirmieji jie tavam kelį!

 

Eilėraštis Prosenelei

 

Mama, toks nuostabus žodelis...

Jis skirtas vien tik Tau!

Myliu tave, kokia gi tu bebūtum.

Už viską tau dėkinga aš!

Tie metai skriejo ir praskriejo

Ir visa liko praeity

Ir kas dar bus, juk mes nežinom?

Bet tu visad išliksi mano atminty...

Tu gyveni ir padedi kitiems

Kokia gi tu, tik aš žinau...

Dėl kito viską paaukoti tu galėtum

Pati geriausia ir mano mylimiausia Mama Tu!

Užauginai ne vieną kartą,

Ir šilumą bei meilę dovanojai jai...

Istorijų, daug pasakų naktim sekei

Pavargusi naktim tu nemiegojai..

Nes visada tik mus globojai.

Ateina laikas, kai viskas keičias

Vis sensti tu, užaugam mes...

Dabar tas laikas,

Kai aš tave globosiu,

Ir savo meilę, šilumą,

Tau aš dovanosiu!

Dėl tavęs viską paaukoti aš galiu

Kad kuo ilgiau pabūtumei dar su mumis kartu....

--------------------------

 

Lauke lėtai krenta sniegas...

Jo daug, labai daug.

O tu, kaip visada,

Kaip ir kiekvieną žiemą,

Palieki mus vienus...

Man liūdna, bet aš nepykstu!

Ne ne, tikrai nepykstu.

Taip reikia, aš suprantu...

Tu stengiesi dėl mūsų...

Man sunku, mums sunku, bet tau juk dar baisiau...

Tu toli, tau liūdna,

Tu vienas ir be artimų.

Sugrįši dar negreit, bet tu sugrįši!

O mes kaip visada, lauksime tavęs,

Sušilusiom širdim ir šypsenom veide!

---------

Nereikia man tokių draugų,

Nereikia man paguodų netikrų,

Aš noriu tiktai meilės paprastos

Ir šypsenos, kad ir mažos, bet nuoširdžios...

--------

Šiąnakt vėl aš regėjau tave,

Žvaigždėje,

Lietuje,

Kelyje,

Tu toli, svetimoje šalyje

Bet šalia,

Mintyse,

Širdyje.

 

Ačiū, kad išklausėte.

 

Dovilė (doovvile)