II interviu dalis. Egidijus: „Šeimos fotografas yra lyg fotografijos „terapeutas“

Tęsiame pašnekesį su "Mamyčių klubo Fotostudijos" fotografu Egidijumi Kabošiu. Šiandien kalbamės apie šeimos fotografijos subtilybes.

Pirmoji interviu dalis: mamyciu-klubas-atidaro-savo-fotostudija-interviu-su-seimos-fotografu-egidijumi-i-dalis

-Kokia tavo patirtis su Šeimos fotografija?

 -Mano patirtis su Šeimos fotografija tęsiasi daugiau nei ketverius metus. Ką aš siūlau fotografuoti – viskas yra iš asmeninės patirties. Įspūdis toks, kad tikroji Šeimų fotografija Lietuvoje egzistuoja namų albumuose senose nuotraukose ir atvirukuose. Kai šeimai užduodu klausimą, ar turi kokybišką šeimos portretą, kuriame visi yra kartu, dažniau išgirstu neigiamą atsakymą nei teigiamą. Parodoksalu, bet taip atsitinka dėl per didelio fotogafavimo :)

Kiekvienas namuose turi po fotoaparatą ar kelis – fotografuoja visi ir viską. Bet gi vienas kažkas turi laikyti tą fotoaparatą, fotografuoti … todėl lieka už kadro. Stebiu savo šeimos nuotraukas savo vaikų akimis – tėvelis nuotraukose – retas reiškinys.

Noras įsigyti fotoaparatą gimsta šeimose kartu su vaikais. Iš pradžių tėveliams būna labai didelis entuziazmas fotografuoti mažylį pirmaisiais mėnesiais, o vėliau tas užsidegimas blėsta. Todėl siūlau tėvams sukurti vaiko portretą nuosekliai. Tai vaiko gyvenimo akimirkų įamžinimas atskirais amžiaus tarpsniais, pavyzdžiui, kaip vaikas keičiasi nuo gimimo iki mokyklinio amžiaus.

Kalbant apie tai kas vyksta toliau: apie 3-4 vaiko metus gerokai sumažėja tų nuotraukų, ypač jei gimta antri, treti vaikai. O pradėjus jam eiti į mokyklą nuotraukos lieka tik proginės. Tad norisi užpildyti tą spragą ir sukurti vaiko portretą atskirais jo gyvenimo tarpsniais. Kadangi rūpesčių ir taip daug, tai prisiminti ir padaryti gali padėti Šeimos fotografas.

Šeimos fotografija man – nesibaigianti tema. Nuolat gimsta pastebėjimų, idėjų.

-Ar sunku fotografuoti vaikus?

 -Ar sunku kirpti plaukus vaikams? Nesunku, jei žinai žaidimo taisykles, esi nuoširdus. Vaikams reikia dėmesio, atidos, meilės. Nereikia jų spausti, skubėti, kažką norėti iš jų sukuti to, kuo jie nėra. Leidžiu sau ir prašau tėvelių laiko apsiprasti, susipažinti. Visi vaikai skirtingi – vienam užteks draugiško žvilgsnio, kitas to išsigąs. Receptų yra įvairių.... Su vaikais įdomu, nes jie paprasti ir nuoširdūs, nevaidina. Dažniausiai su jais randu bendrą kalbą.

Vaikai vienaip elgiasi namuose, kitaip – viešose erdvėse, pavyzdžiui studijoje. Tėvai paprastai pažįsta savo vaikus, tereikia teisingai paklausti. Jei atsiranda irzlumas, tai greičiausiai nuo nuovargio. Taip, kartais tenka visus sumanymus mesti ir lenktyniauti su vaikų nuovargiu, arba susitarti, kad bus pakankamai laiko nieko neveikti – tiesiog pažaisti ir atsipūsti, O mažiukams – pavalgyti. Mažas aplinkos, dėmesio, taktikos pasikeitimas daro stebuklus.

O kartais didžiausia kliūtis būna tėveliai. Tėvai linkę spustelėti vaiką, kad jis pakentėtų dar minutėlę ir toliau fotografuotųsi, tačiau matau, kad ateina momentas, kai vaikui nebesinori ir jam reikia leisti pabūti su savimi. Užtenka kartais penkių minučių suvalgyti saldainį ar su savo žaislu pažaisti – ir jau jis visai kitoks. Vaikai tokie…

Jie nelinkę būti įstatyti į kažkokias formas. Ypač kai tėvai vyresniems vaikams pasako šypsotis, o ta išmokta šypsena yra neįdomi. Daug svarbesnės ir įdomesnės yra emocijos, reakcijos, kurios gimsta natūraliai.

-Kažkuria prasme esate ir psichologas… Perprantate vaikų nuotaikas, kai reikia – pakalbinate, kai reikia – leidžiate jiems pabūti vieniems. Ar stengiatės susipažinti su šeimomis prieš jas fotografuodamas?

 -Taip, kažkuria prasme pamažu tampu fototerapeutu (Šypsosi.). Nepuolu iškart išsitraukti objektyvo – tai kai kuriuos gąsdina. O pamačius fotostudijos įrangą kai kurie iš viso jaučiasi kaip pas dantistą. Kitiems atvirkščiai – kuo greičiau reikia viską parodyti – tai įkvepia fotosesijai.

Stengiuosi visas būti tame momente – matyti ir girdėti būsimos fotosesijos dalyvius, leisti jiems ramiai matyti ir girdėti mane. Kartais tai kaip laiko ir erdvės stabdymas, juk visi taip įpratę muistytis, bėgti. Susipažįstu su pačia šeima, pabendrauju, pamatau tėvų ir vaikų tarpusavio santykius, tarpusavio santykius mamos ir tėčio, pasiklausinėju apie įpročius, šeimos pomėgius, tradicijas.

Kiekviena šeima kitokia – kitą kartą reikia tiesiog kuo skubiau pradėti fotografuoti, ir tada išsiskleidžia kaip žiedas šeima. Kartais tik nuotraukose išryškėja tokie žmonių santykiai, kurie plika akimi nematomi.

Žodžiu, kuo glaudesnis bendradarbiavimas ir atvirumas tarp fotografo ir šeimos, tuo tikresnės emocijų prasme nuotraukos.

-Ar buvo situacijų, kai fotosesijos metu, pavyzdžiui, prasiveržia neigiamos šeimos narių emocijos – susipyksta tėvai ar ima verkti vaikas ir nebeįmanoma toliau tęsti darbo?

 -Fotosesijos metas turbūt per trumpas, kad kas nors iš suaugusiųjų susipyktų. O vaikai yra vaikai – viskas priklauso nuo to, ar yra jiems papasakota kas dabar bus. Būna, kad verkia fotosesijos pradžioje arba pabaigoje. Jei bendra atmosfera sukurta gera, tai ne problema – ją ramiai, bendradarbiaudami su tėvais sprendžiame, ir anksčiau ar vėliau tęsiame fotosesiją.

Tačiau yra buvusi situacija, kad tėvams pasakiau, jog paliktų vaiką ramybėje. Nereikia vaiko spausti ir liepti kažką daryti, ko jam tuo metu nesinori.

Tėvai dažnai blogai jaučiasi prieš fotografą dėl vaiko, kad jis nepaklūsta. Bet jis ir neturi paklūsti, ypač jei nepaisoma vaiko savijautos. Man norisi, kad natūraliai viskas pavyktų. Nuotraukoje viskas matosi – ir dirbtinės šypsenos, ir prievarta. Todėl net jei ir vaikas bus nusisukęs, ir tai bus jo natūrali būsena - bus labai gera nuotrauka. O vėliau, leidus tai išgyventi, padarysime ir „paradinį“ variantą.

Arba būna, kai tarpusavyje vaikai ima dūkti, o tėvai ima tramdyti. Tada paprašau, kad leistų jiems elgtis natūraliai – tegu daro, ką nori. Aišku, yra ribos, bet paprastai tėvams jos jau atrodo peržengtos, kai tuo tarpu man dar jos labai toli. Kalbu apie tėvų bames, kad vaikas pasirodys negražiai ar sugadins techniką.

-Ar kiekvienas gali fotografuoti? Nuo ko priklauso gera nuotrauka?

 -Fotografuoti, kaip ir gaminti maistą gali kiekvienas, kuris turi noro, entuziazmo ir moka nepersūdyti. Rezultatus vėliau įvertina „ragaujantieji“. Viena yra, kai fotografuojate sau, kita – svečiams, ar ne? Dabar yra nebrangių ir gerų fotoaparatų, kurie leidžia greitai pagaminti geras nuotraukas tam tikromis sąlygomis. Visada primenu, kad fotografuoja ne fotoaparatas, bet fotografas.

Entuziazmas, noras, kantrybė ir minimalus geros technikos komplektas gali garantuoti puikių nuotraukų. Reikia daug bandyti ir pavyksta.

Vėliau MK fotostudijos bloge duosiu patarimų ir receptų, kuriuos pritaikius galima padaryti geresnes nuotraukas. Mama, tėtis yra arčiau vaikų, šemoje yra kasdien, ir fotografuojant galima gauti tikrai nuoširdžių ir artimų natūralių nuotraukų - tad būtinai reikia fotografuoti. Tuo tarpu mano duona kitokia – profesionalu yra bet kokiose sąlygose gauti gerų nuotraukų.

Skatinu tėvus fotografuoti kasdien, o kartą ar dažniau metuose skirti laiko profesionaliai fotosesijai.

-Kaip manote, ar ateityje neišnyks fotoalbumai, fotorėmeliai, o visos nuotraukas matysime tik kompiuteryje?

 -Čia kaip su knygomis, kurias skaitome: yra vartomos popierinės knygos, yra ir elektroninės. Kam smagu knygą vartyti, ją užuosti ir liesti, tas niekada neskaitys elektroninių. Arba – skirtingą literatūrą skaitome skirtingose vietose. Tai nesulyginami dalykai. Taip ir su įrėmintomis nuotraukomis, fotoalbumais – jie neišnyks, nes jie įdomūs ir reikalingi.

-Kuo jūs išsiskiriate iš kitų fotografų?

 -Visų pirma, dirbdamas taikau nuoširdumo „principą“. Man patinka, ką darau ir su šeimomis bendrauju nuoširdžiai. Kaip ir minėjau, su kiekviena šeima susipažįstu artimiau, mes tampame geriau pažįstami, kad ir tam momentui, kai vyksta fotosesija. Tačiau tai labai padeda. Vaikų neapgausi.

Anksčiau norėjau ir siekiau kuo kokybiškenių ir ryškesnių nuotraukų. Dabar mano pagrindinis siekis, kad nuotraukose būtų perteikta emocija, paprastumas, nuoširdumas.

Ačiū už įdomų ir nuoširdų pokalbį.

Laukite ir trečiosios (jau paskutiniosios) interviu su Egidijumi dalies. Apie ką – sužinosite vėliau :)

Kalbėjosi MK portalo redaktorė Eglė