Tinklaraščio „Sveika ir gardu" autorė – dietistė, sveikos gyvensenos konsultantė Indrė Trusovė dar visai neseniai išleido savo knygą, kuri jau spėjo sulaukti didžiulio pasisekimo. Tai kur toji jos sėkmės paslaptis?
Visgi, šiandien kalbamės ne tik apie knygos sėkmę, bet ir apie iššūkius su kuriais teko susidurti rašant ją, motinystės džiaugsmus ir naująjį projektą - ,,Žalias žingsnis''.
- Indre, dar visai neseniai išleidote savo knygą ,,Sveika ir gardu‘‘, o ji jau spėjo sulaukti didžiulio pripažinimo, kur toji Jūsų sėkmės paslaptis, juk kulinarinės knygos jau jokia naujiena?
Noriu tikėti, kad tokį knygos pasisekimą lemia mano nuoširdumas su klientais, sekėjais ir žinoma tai, kad siekiu profesionalumo, nuolat mokausi, studijuoju, stengiuosi nestovėti vietoje. Ką tikrai žinau, kad žmonės galvoja – sveikas maistas yra neskanus. Tad aš jau 9-erius metus bandau visiems įrodyti, kad sveikas maistas gali būti labai gardus, tereikia nebijoti fantazuoti, na, o jei bijote tam pasitarnaus mano tinklaraštis ir knyga. Labai daug žmonių gamina pagal mano receptus ne tik sau ar vyrui, bet ir mažiesiems. Man tai didelis įvertinimas.
- Kiek laiko užtruko pats knygos rašymo procesas? Kas buvo sunkiausia?
Gavau pasiūlymą iš leidėjos parašyti knygą 2019 m. kovo mėn. O knyga pasirodė 2020 m. rugpjūtį. Žinoma, vėlesnį jos pasirodymą lėmė ir karantinas, nes būtent jo metu turėjo vykti viršelio fotosesija, tačiau dieną prieš fotosesiją buvo paskalbtas karantinas. Jei ne jis – knyga būtų pasirodžiusi gegeužės mėn. Tačiau ir be jo knygos rašymas ilgas procesas. Sunkiausia buvo tai, kad visus receptus turėjau pagaminti ir nufotografuoti (knygoje esančios fotografijos yra mano darytos), tikrai ne viskas pavyksta iš pirmo karto. O aš tuo metu laukiausi ir mane kankino ypatingai stipri toksikozė, teko ir ligoninėje pagulėti. Tad neneigsiu buvo ašarų ir silpnumo akimirkų.
- O kokio patiekalo receptas iš knygos Jums patinka labiausiai, pasidalinkite.
Negalėčiau išskirti kažkurio, nes knygoje sutalpintas būtent 101 mano mėgiaumiausias receptas. Esu valgytoja pagal nuotaiką ir būtent šią akimirką atrodo, kad tuno tartaro labai norėčiau.
- Tikriausiai maisto gaminimas yra netasiejama Jūsų kasdienybės dalis, bet visgi ar būna tokių dienų, kad visai nesinori gaminti?
Tikrai būna. Dažniausiai tada važiuojame kažkur pavalgyti.
- Beje, tuo metu kai rašėte knygą, laukėtės antrojo vaikelio ir studijavote universitete, kaip Jums pavyko viską suderinti?Juk receptų kūrimas irgi reikalauja laiko...
Sunkiai ,labai sunkiai. Atvirai pasakysiu,jog žvelgiant į tą laikotarpį dabar, man kyla tik vienas klausimas: kaip? Nėštumas, vyras ir dukrytė, paskutiniai metai studijose (kvalifikacinis egzaminas, baigiamoji praktika, diplominis), dirbau individualiai su klientais, kurių tikslas subalansuota mityba. Na ir žinoma esu tinklaraštininkė, turiu įsipareigojimus įmonėms, kurioms kuriu turinį, receptus, o kur dar ,,instagram'as'' ir knygos rašymas, kuri be abejo irgi turėjo terminus. Net atsidūrusi ligoninėje nuo išsekimo dėl toksikozės, vyro paprašiau, kad atveštų kompiuterį, nes man mokytis, dirbti, rašyti knygą reikia. Tai kadangi dešinėje rankoje buvo kateteris su lašine, bandžiau viską daryti su kaire. Seselės nežinojo ar juoktis ar ką daryti. Aš visada buvau darboholikė, kuri nemokėjo ilsėtis. Ir tai visiškai nėra normalu. Tačiau ,,ištiko‘‘ gyvenimas ir karantinas, kuriam aš dėkinga, jog privertė sustoti ir išmokau tiesiog atsisėsti ir atsigerti arbatos. Ir tas kelioliką min nieko nedaryti. Dabar visi klausia: kas toliau?Knyga parašyta, mokslai baigti, vaikai pagimdyti. O aš manau, kad dar ir mokslų bus ir knygų, o šiandien man labai gera tiesiog būti su šeima.
- Dabar esate diplomuota dietistė, tai kaipgi pasikeitė Jūsų gyvenimas baigus šias studijas(omenyje turiu projektą - ,,Žalias žingsnis‘‘)?
Iš esmės niekas nepasikeitė, arba dar aš to nepajutau. Toks kaip ,,užtvirtinimas‘‘ visko išėjusi knyga ir naujoji programa ,,Žalias žingsnis‘‘. Esu visiška natūralių arbatų fanatikė, tad ilgai svajojau susikurti tokią, kokios man reikia. Džiaugiuosi, kad įmonė, kuria žaviuosi patikėjo manimi ir sutiko dirbti kartu.
- Apskritai ar lengva derinti darbą ir motinystę?
Su Amanda buvo labai lengva, ji nuolat miegojo, tad į darbus pilna koja grįžau kone po mėnesio. Na, o Denas yra guvus visą dieną, tad ir dėmesio reikia daugiau. Tačiau, mes su vyru dirbame kartu, pagrinde iš namų, tad puikiai tvarkomės, padedame vienas kitam.
- Su kokiais iššūkiais tenka susidurti?
Laiko trūkumas – didžiausias iššūkis.
- O kaip Amanda sutaria su broliuku?
Labai jį myli. Mus draugai buvo perspėję, kad nupirktume Amandai dovanų nuo brolio, kai grįšime iš ligoninės. Taip ir padarėme. Tai ji tokiu rimtu veideliu mum sako: jūs man parvežėte brolį, tai geriausia dovana, kam dar tie daiktai?? Tai taip ir likom išsižioję (šypsosi - red.past.).
- Noriai padeda jį prižiūrėti, ar kol kas mieliau tik žadžia su juo?
Mielai padeda pažiūrėti ir pažaidžia, ir nori padėti perrengti, ir maitinti. Net nesitikėjau, kad ji taip iškart jį pamils. O ir Denas, vos išėjus Amandai iš kambario ima verkti.
- Ar tiesa, kad namuose gimus kūdikiui vyresnis vaikas, tarsi sumžaėja, norėdamas sulaukti daugiau dėmesio?
Pas mus kaip tik atvirkštinis variantas. Vyresnėlė kaip tik nori būti labai suaugusi, nori rūpintis broliu. Ir vis primena savo naują statusą: didelė sesė.
- Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?
Labiau mylėti save ir nebijoti nieko neveikti.
