Interviu su Egle be nutylėjimų... I dalis

       Kas sunkiausia Eglei repetuojant? Kur tuo metu būna vaikai? Pora ar ne ji su partneriu Mariumi? Šie ir dar kone šimtas klausimų kirbėjo galvoje einant susitikti su Egle...

Susitikti interviu Eglė pasiūlė kavinėje... "Spurgis". Nustebau, nes maniau, kad šokių projekte dalyvaujanti moteris ir spurgos - du nesuderinami dalykai.

Kaip paaiškėjo vėliau, Eglei iš tiesų svarbu, ką ji valgo, o šioje spurgomis garsėjančioje kavinaitėje "Mamyčių klubo" vedėja gurkšnojo sveiką kokteilį. Taigi, jūsų dėmesiui - nepagražinti klausimai ir Eglės atsakymai be nutylėjimų...

Kodėl nusprendei dalyvauti šokių projekte ir „parduoti“ jam visą savo vasarą, rudenį ir žiemą?

Dar neaišku, kiek parduosiu to laiko (šypsosi). Nėra vieno motyvo, jų daug. Sutik, kad šokti iš esmės nori visos moterys, daugiau ar mažiau, vienus ar kitus šokius. Pramoginiai šokiai man visada atrodė „Vau!!!“. Tai viena priežastis. Kita – labai norėjosi viesulo ir šventės gyvenime. Galų gale – tai naujos pažintys, nauja aplinka. Nesakau, kad tai savęs išbandymas ar patikrinimas, bet naujas impulsas tai tikrai. Mylimi vaikučiai, mėgstamas darbas, - visa tai įprasta. O čia įmeti save į šaltą vandenėlį ir žiūri - seksis ar ne? O sekasi visaip...

Gal prieš sutikdama dalyvauti „Šok su manimi“ kalbėjaisi su buvusių projektų dalyviais, tareisi, eiti ar ne?

Ne, sprendimą priėmiau pati. Dabar tik pasikalbu. Štai neseniai viename vakarėlyje apie tai kalbėjome su Žilvinu Šilgaliu, jis pasidalijo patirtimi, kaip repetavo, kas buvo sunkiausia. Suprantu, kad man reikia daug mokytis, nėra taip, kad sutikau dalyvauti, ir viskas. Reikia daug pastangų. Vienas sudėtingiausių momentų, turbūt, visiems dalyviams neprofesionalams  – laikysena. Žilvinas Šilgalis išdavė paslaptį, kaip jos mokėsi: paėmė elastinį bintą, suvyniojo aštuonetuką ir užsidėjo ant pečių iš nugaros. Netgi šoko su juo kelis kartus. Dar neišbandžiau, bet gal reiks pabandyti namuose kada taip pavaikščioti (juokiasi).

O kaip sekasi „draugauti“ su aukštakulniais bateliais?

Oi, aukštakulniai... Aš kasdien paprastai vaikštau be jų... Šokių bateliai yra išvis kitokie, specifiniai, sunku prie jų priprasti. Lotynų šokiams skirti vieni, standartiniams – kiti. Daug niuansų su jais...

Kaip seniai treniruojatės su Mariumi?

Jau mėnuo. Oi, kaip jis greitai prabėgo, rodos, nė nebuvo. Dar liko mėnuo iki projekto pradžios, atrodytų, daug, bet kažkaip vienas, du, trys ir prabėga laikas... Treniruotes deriname vienas prie kito, kai galime, repetuojame rytais ar dieną, kartais – vakare.

Spauda jau baigia tave supiršti su Mariumi...

Koks čia supiršimas... Manęs visi to klausinėja, tad nusprendžiau nebesiteisinti. Ar tu sakai „taip“, ar sakai „ne“, vis tiek visi turi savo nuomonę, kam besiginčyti. Man atrodo, natūralu, kad perša. Nes yra tam tikra gyvenimo situacija, mes scenoje pora.

Bet juk yra porų, kurios ir gyvenime tapo poromis – ir susituokė, ir vaikučiai gimė?

Taip, yra realių pavyzdžių. Tačiau kodėl jie tampa tokie skambūs, nors jų yra mažuma? O juk kiek yra porų, kurie tik scenoje poros? -  Daug. Mes su Mariumi puikiai sutariame, suprantame vienas kitą. Jis labai mielas ir fainas. Tačiau juk nebūtina su kiekvienu sutiktu fainu žmogumi užmegzti romano.

Šokis. Du gražūs žmonės, pasipuošę, pasitempę. JIS uždeda JAI ranką, apkabina... Pasakyk nešokusiai, negi tikrai tokią minutę niekas nesuvirpa, nesukibirkščiuoja?

Faktas, kad taip yra. Bet tai yra tik vaidmenys, supraskite. Kaip aktoriai – jie scenoje vaidina įsimylėjėlius ne su savo žmonomis. Taip, gali nutikti visko. Tai nėra darbas, kai sėdi nuo 8 iki 17 h ir vartai popierius. Partneriai susiglaudžia, tarp jų kontaktas, skamba graži muzika. Bet tai yra darbas, ir aš į tai žiūriu kaip į darbą, o ne kaip į santykius.

Tikriausiai tau padeda tai, kad esi diplomuota režisierė?

Tikrai taip. Repetuodami naują šokį, pasitariam, kaip mes jį pateiksime. Žmonės skirtingai supranta šokius: vieni tiesiog šoka, kiti stengiasi, kad tai būtų mini spektaklis, įdomi istorija. Mes stengiamės šokti taip, kad tai būtų istorija, nors ir labai mažutė. Istorija, kuri sukasi apie jausmus ir santykius.

Ar anksčiau žiūrėdavai šokių projektus?

Taip, šokiai visada man buvo prie širdies. Ypač su malonumu žiūrėdavau tų porų pasirodymus, kurios ne tik šoko, bet ir rodė mini spektaklius. Visada laukdavau Inetos Stasiulytės ir Deivido Meškausko pasirodymų, patiko Gytis Ivanauskas su partnere, Ingos Valinskienės pasirodymai. Iš ankstesnių projektų su malonumu prisimenu Mariaus Ivaškevičiaus ir Kęstučio Rimdžiaus pasirodymus. Kai žiūrėdavau, ne kartą pagalvodavau: „ech, viskas puiku, tik galėjai tą kojytę „patempti“. Dabar, kai pati šoku, suprantu, kas tai yra, kiek pastangų reikia „patempti“ kojytę... Šokant vienu metu reikia galvoti, kur yra tavo galva, kur pečiai, rankos, nepamiršti laikysenos, žingsnelių, o kur dar emocijos... Tai nerealiai sudėtinga, tikrai nemaniau, kad bus taip sunku.

Sunkiau, negu vaikus auginti?

Negali palyginti viso gyvenimo darbo su kelių mėnesių projektu. Tai išties sudėtinga ir ekstremalu. Reikia maksimalaus rezultato per trumpą laiką. Marius šoka 10 -11 metų, o aš - kelis mėnesius. Žiauriai sudėtinga. Po gimdymo viskas išsibalansavę, kaip juokais sakau, kūno svorio centrai „pasimetę tyruose“, nebe ta koordinacija, judrumas. Taip, lakstai paskui vaikus visą dieną, bet šokti yra visai kas kita.

BET. Yra dvi istorijos pusės. Grįžtu namo be galo nusikalus, o širdyje toooks geras jausmas, nes žinau, kad padariau pažangą. Tas pasitenkinimas, jausmas, kad dar kartą perlipau per save, yra labai geras. Man nepriimtina nieko nedaryti, leisti laiką su mintimi „bus gerai ir taip“. Nepatinka čiuožti paviršiumi, norisi dirbti maksimaliai. Kai po treniruotės nebejaučiu nei rankų, nei kojų, tada jaučiuosi geriausiai. Paradoksalu, bet taip yra.

Kitoje interviu dalyje skaitykite, kur būna Eglės vaikai, kol mama treniruojasi; kiek kilogramų jau ištirpo ir ką moteris mano apie garsųjį šokių projekto pirmininką Jurijų Smoriginą.

TV3 televizijos nuotraukoje: Eglė Skrolytė – Liesienė su partneriu, profesionaliu šokėju Mariumi Gaižausku

MK redakcija