Lokys Vincius

Pasakos apie gyvūnus yra tinkamos nuo ankstyvojo amžiaus, o stebuklinės pasakos (apie princeses, burtus ir t.t.) tinka vyresnio amžiaus vaikučiams.

Kartą gyveno lokys, vardu Vincius. Kaip ir kiekvienas meškinas, Vincius pradėjo ruoštis žiemai. Į savo urvą jis tempė grybus, uogas, riešutus, paukščių kiaušinius. Kadangi šis lokys buvo pakankamai vikrus, jis sumedžiojo briedžių, elnių, stirnų, o nuėjęs prie upelio prisigaudė pilną kibirą lašišų.

- Tai bent smagi žiemužė nusimato, - džiūgavo Vincius.- Tiek priėdęs miegosiu iki vasaros.

Betempiant link urvo savo gėrybes jis sutiko seną meškiną.

-Sveikas, Vinciau, sušuko lokys. - Matau žiemai ruošies, tai bent kraitį susikrovei! -Gal pasidalinsi su senu meškinu? Aš jau nagų nebeturiu – negaliu prisirinkti riešutų, akys paseno – nebematau mažyčių uogų, dantys iškrito – medžioti nebegaliu, ir pats supranti, jėgos nebeturiu, kad ką pavyčiau.

-Sveikas, nematytasai! Kuo vardu būsi? - paklausė jo Vincius.

-Aš esu lokys Ontis.

-Onti, nepyk, bet aš negaliu su tavimi dalintis savo maistu. Mums dviems jo būtų per mažai; aš esu jaunas – turiu ilgai miegoti, kad energijos man niekada nepristigtų.

Ontis nuliūdęs nuėjo savais keliais. Lokiui Vinciui pakili nuotaika greitai dingo nuo veido, nes jis jautė, kad pasielgė netinkamai ir nedorai su senuoju lokiu Ončiu.

-Koks aš kvailas, - mąstė lokys Vincius. Iki žiemos dar laiko yra, maisto aš spėčiau pririnkti tiek, kad mums dviems netrūktų. – Bet kur man dabar rasti meškiną Ontį?

Vincius pirmiausia nulėkė prie upelio, bet ten jis lokio nesutiko. Grįžęs į mišką, jis apieškojo kiekvieną jam žinomą urvą, bet ir ten senojo Ončio nebuvo. Staiga iš po krūmo iššoko ilgaausis zuikis Piškis.

-Zuikeli, Piškeli, gal kur klaidžiojantį senąjį meškiną matei? - paklausė jo Vincius.

- Mačiau vieną itin liūdną lokį. Vaikštinėjo jis siaurais miško takeliais, o paskui nulepečkavo link sodybos, štai ten, - paaiškino Piškis.

- Oi ne, -sušuko Vincius. - Ten jo tyko nelaimė, nes sodybos šeimininkas yra medžiotojas, jis tikrai neatsisakys tokio gero grobio, kuris pats ateina į namus. Reikia Ontį kažkaip įspėti! –Ačiū, Piški, lekiu aš paskui senąjį draugužį!

Ir pasileido bėgti Vincius iš visų jėgų. Nesustodamas bėgo gal pusvalandį, kai tolumoje išvydo meškiną Ontį.

-Onti, sustok! - šaukė nuo bėgimo uždusęs Vincius. – Lėk kuo toliau nuo šios sodybos, jeigu dar nori gyventi.

-Gyventi? - atsiliepė Ontis. –Maisto aš nepajėgus susirasti, aš tik sunki našta visiems... .

- Nekalbėk taip, Onti! - sudraudė jį jaunasis meškinas Vincius. Aš padariau klaidą nenorėdamas dalintis maistu su tavimi, bet aš atėjau čia, kad savo klaidą ištaisyčiau. Maisto aš pririnksiu mums dviems, ir urvą tau naują išrausiu, kad ten šiltai miegotum visą žiemą. Atsiprašau dar kartą, tavęs, senasis drauge.

Ontis priėmė savo naujojo bičiulio kvietimą susitaikyti ir nuo tos dienos jie buvo neišskiriami draugai.