Mano eilės...

Naršydama po internetą aptikau savo senąjį blogą, kur rašydavau visko labai daug... tad noriu pasidalinti su jumis:

 

Mama

Kas pirmą žodį moko tart?

Kas švelniai apkabina?

Ir kas padrąsina kaskart,

Kai baimė mus kankina? 

Kai skęstam - būna tarsi tiltas,

Kai liūdna - lyg diena šviesi.

Šis žodis paprastas, bet šiltas,

Su meile taria jį visi. 

Ji - pats brangiausias mūsų turtas,

Ji - neapseinama gyvenimo dalis.

Ji - pats didžiausias mūs stebuklas,

Ir jos gera, švelniausia yr širdis. 

Tai – mylimiausioji mama,

Kuri paguodžia, apkabina.

Ir jos tyriausioji daina

Į saldų miegą nugramzdina…

Bundantis Rytas

 

Iš tamsos bunda saulė

Rytą gaubia migla.

Ir visam šiam pasauly,

Vėl išaušta diena. 

Ir taip tūkstančius kartų,

Regim mes šiuos vaizdus.

Vėlei saulė už vartų,

Švelniai šildo medžius.

Netoli prie upelio,

Linksmai kvaksi varlė.

O ant parko suolelio,

Viešpatauja zylė. 

Visada būna gera,

Paklausyt jos giesmės.

Rytas, paukščiai – taip dera,

Bet diena tuoj pralėks. 

Tik nereikia bijoti,

Juk išauš tuoj kita.

Vėl zylė ims giedoti,

Ir pranyks ta migla…

 

Nebenoriu žiemos

 

Kraujo lašas ant sniego,

Ir bemiegė naktis.

Bet nenoriu to miego,

Man kraujuoja širdis. 

Ir neklausk kas nutiko,

Nenorėk to žinot.

Medžių lapai nukrito,

Nebėra ką galvot. 

Žemę sniegas užklojo,

Prasidėjo žiema.

Rudenėlis žinojo,

ad išauš ta diena. 

Aš nenoriu to sniego,

Ir šaltuko bijau.

Nemąstau netgi nieko,

Nuo žiemos pavargau…

Dar sugrįšiu

 

Krentu į bedugnę,

Kur aštrūs spygliai.

Uždekite ugnį,

Mielieji draugai.

Palaidokit sielą,

Po medžiu pliku.

Palikite vieną,

Nes aš išeinu.

O kūną - sudegink

Raudonoj ugny.

Matau jau kaip dega,

Jis mano širdy.

O kai liks pelenai,

Išbarstyk juos viršuj.

Nes būtent tenai,

Mano siela - danguj.

Net neverta kalbėt,

Nes jėgų neturiu.

Tiktais reikia pradėt,

Ką pabaigti galiu.

Pasiimsiu aš knygą,

Iš ledinio dangaus

.Ir rašysiu jums tyrą,

Niūrų laišką lietaus.

Tik nereikia bijoti,

Dar sugrįšiu tikrai.

Bei neverta dvejoti,

Ir sakyt: „negrįžai“…

 

Kai..

 

Kai rasa ryte tavo veidą paliečia,

Ir vėjo ūžesys tau plaukus glosto.

O paukščių giesmės prisijungti kviečia,

Ei, kelkis, nesudėk vėl bluosto. 

Kai žmonės tavęs nebesupranta,

Ir norisi kažkur tau dingti.

Tada aš vėliai ištiesiu tau ranką,

Ir tyliai pasibeldžiu tau į širdį. 

Kai pasaulis spalvotai nusidažo,

O protas nebemąsto blaiviai.

Nesugalvok tu šokti nuo garažo,

Ir stenkis nesielgti naiviai.